Anokia čia paslaptis, kad žmonės linkę meluoti ar ne visada laikytis pažadų. Kažkur net mačiau, kad legendinių britų mokslininkų nustatyta, jog žmogus vidutiniškai per dieną pameluoja, berods, aštuonis kartus. Apie tai net daugybė anekdotų sukurta. Pavyzdžiui: jeigu vyras pasakė, kad sutvarkys virtuvės kriauklę rytoj, tai ir sutvarkys rytoj, nebūtina jam visą mėnesį kasdien tai priminti. Lyčių lygybės dėlei ir apie moteris: „Brangusis, išbėgu penkioms minutėms pas kaimynę, pamaišyk sriubą kas penkiolika minučių.“ Maži mieli nekalti melai. Ir atsiranda jie iš gerų norų – ir vyras tikrai norėtų tą kriauklę gal net šiandien, o ne rytoj sutaisyti, ir moteris norėtų pas kaimynę tik penkioms minutėms užbėgti, betgi žino, kad norai retai pildosi.
Kodėl aš čia taip? Ogi neseniai nutiko viena tokia istorija. Ryte ir vakare išeinu su savo šunimi Fintu pasivaikščioti aplink mikrorajoną. Su šunimis ir žmonėmis pabendraujam, visokią gamtą matom, garsus girdim, nuotykių nutinka. Žodžiu, socializuojamės ir artėjame prie gamtos. Kas be ko, ir visokių pokyčių pastebim. Tai balos po lietaus atsiranda, kur jų niekad nebuvo, tai kalėdinės eglutės prie konteinerių guli (nors neturėtų ten apskritai gulėti) iki kovo mėnesio, tai kokia šiukšlė ne vietoj, tai mašina nauja nematyta, o kartais kokia vandens kolonėlė. Ko tik be didelių tikslų vaikštinėdamas nepamatysi.
Vieną rytą ar vakarą, jau nepamenu tiksliai, prie šaligatvio esančioje pievutėje vienas keturkampis iškastas, kitoj vietoj kitas, trečioj – trečias. Sustoju, pažiūriu į dangų, pažiūriu į žemę, patikrinu, iš kurios pusės vėjas pučia, prisimenu Šerloką Holmsą, pakapstau žvyrelį tame keturkampyje. Dedukcija pilkosioms smegenų ląstelėms sako, kad čia turėtų būti ruošiama vieta suoliukams. Nes prisimenu, kaip prieš metus skaitytojas skundėsi, kad mieste vaikštantiems senjorams trūksta tų suoliukų. Tada dar valdžios atstovai aiškino, kad suoliukų jie, rekonstruodami šaligatvius ir pėsčiųjų takus, pristatę Ąžuolų gatvėje, dar kažkur, bet pagrindinėse gatvėse dar lyg ir neplanuoja. Na, planuot gal ir neplanavo, bet žmonių balsą išgirdo. Džiaugtis reikia. Aš pirma apsidžiaugiu kaip sąmoningas pilietis (mūsų gerovė gerėja!), paskui kaip žurnalistas (bus apie ką lengvai parašyti ir vieną kitą eurą honoraro uždirbti).
Dedukcija beveik niekada neapgauna. Suoliukai po kokios savaitės iš tikrųjų randasi. Kartu ir proga parašyti apie juos. Viskas gerai – džiaugiasi žmonės, džiaugiasi miesto seniūnas, džiaugiasi socialiniuose tinkluose rajono meras, įvykdęs Artrito klubo prašymus. Sako, keturi suoliukai STOVI Panevėžio ir Taikos gatvėse, penktas irgi netrukus atsistos kažkur.
Ir juk žinai, kad viską, ką sako valdžia, reikia tikrinti, betgi šuo kartais nusprendžia kelią sutrumpinti ir nepraeini kasdien pro visus keturis (?) naujus suoliukus. Tai po poros dienų pėdinu Taikos gatve ir sustoju išsižiojęs – vieno suoliuko nėra. Vieta suoliukui yra, o paties suoliuko nėra. Iškeliu pirštą, tikrindamas, iš kurios pusės pučia vėjas, ir gerai treniruota dedukcija kužda, jog jo čia ir nebuvo – jokių ženklų nei pėdsakų. Tik išimtas velėnos kvadratas.
Ką darysi, bandau „Gimtajame…“ subtiliai pajuokauti apie „dingusį“ suoliuką (tiesa, ne visi tą ironiją suprato, kai kas pagalvojo, kad suoliukas tikrai buvo „nukosėtas“), o pats jaučiuosi apsimelavęs. Kaip neseniai supainiojęs Panemunėlį su Panemuniu arba dar anksčiau Laibgalius su Sėlyne.
Viskas baigėsi gerai. Nepraėjo nė savaitė ir ketvirtasis suoliukas atsidūrė savo vietoje. Dar daugiau – prie visų keturių suoliukų atsirado elegantiškos šiukšliadėžės – jokios varnos šiukšlių po pievas neišnešios.
Netgi paslaptingas penktasis suoliukas rado savo vietą gyvenime – elegantiškai įsitaisė šalia pėsčiųjų tako nuo P. Širvio gatvės iki „Romuvos“ gimnazijos.
Visgi išvadas iš šios istorijos pasidariau:
- Žurnalistas privalo būtinai tikrinti visus faktus. Net oficialių pareigūnų pateiktus.
- Suskaičiuoti iki keturių ne visiems ir ne visada pavyksta iš pirmo karto.
- Suoliukų ir šiukšliadėžių mieste po truputį daugėja, bet galėtų daugėti dar labiau.
- Dedukcija ir logika dažnai padeda gyvenime, bet geriau pasitelkti ir savo akis bei ausis.
- Jei trūksta informacijos – įsigyk šunį.
