Neišsižadėjimas

Eligijus DAUGNORA

Turiu tokią ydą – retkarčiais vis pradedu šnekėti ar rašyti patarlėmis, sentencijomis ir klišėmis. Pastarosiomis dienomis galvoj vis skamba liaudies išmintis „Terbos ir tiurmos neišsižadėk“. Ne ne, nesutiksit manęs nei elgetaujančio prie šventoriaus ar prekybos centro, nei teisiamųjų suole. Bent kol kas. Begyvendamas supratau, kad išsižadėti nereikėtų žymiai daugiau dalykų, ne tik tų dviejų.

Prisiminiau anądien vieną pokalbį, įvykusį prieš beveik 40 metų. Išsikvietė mane tada mokyklos direktoriaus pavaduotojas Feliksas Petrauskas (siaube, koks senas jis tada atrodė, o metų turėjo turbūt tiek, kiek man pačiam dabar). Ir pradėjo nuo pagyrimų, koks geras poetas ir skaitovas esu, koks gabus ir visuomeniškas, o pabaigė sakydamas, kad rajonas siūlo man siuntimą studijuoti žurnalistiką. Siuntimas anais laikais reiškė, kad stojant bus lengvatų, bet baigus studijas teks grįžti gimtinėn ir atidirbti kurį laiką. Nepasidaviau tada vilionėms, net beveik įsižeidžiau – aš juk noriu ten, kur ryškios šviesos ir audringi gyvenimai, noriu į teatrą, kokios dar čia žurnalistikos! Palingavo tada šviesios atminties pavaduotojas galvą, stebėdamasis tokiu jaunuolio nesupratingumu, bet matė, jog neįtikins užsispyrėlio. Nežinau, ar daug per tuos 40 metų prarado žurnalistika be manęs, bet kad ir teatras ne kažkiek atrado. Išsitaškyta visur po truputį ir niekur nuodugniau. Vienur užkabinta, kitur truputį pasiknaisiota, prilasiota mažmožių. Kai anądien redagavau gal kokį aštuntą gyvenimo aprašymo variantą, tai įdomiai tas gyvenimas iš šalies atrodo, bet nelabai patikimai.

Taip jau nutiko, kad nuo šios savaitės bandau įsirašyti į garbingą, bet ne visų mėgstamą žurnalistų pulką. „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose matysite mano pavardę ir skaitysite tekstus gerokai dažniau negu iki šiol. Stengsiuos viską ir visus perprasti ir suprasti, nors žinau, jog neįmanoma aprėpti neaprėpiamo. Stengsiuosi būti įdomus ir spalvingas. Jei kas turite problemų, įdomių istorijų, jei neramina kas nors, kas vyksta čia pat ar už tvoros, skambinkite telefonu +370 620 78 247. Nesu TV pagalba ar kita galutinė instancija, bet ką gali žinoti – kartais padeda ir tai, kas padėti tiesiog negali. O kitiems visada įdomesnės svetimos problemos.

Prirašiau čia daug apie save. Gal ir nereikėjo, bet, kaip sako nežinia koks išminčius arba paslaptingieji britų mokslininkai, kad ir apie ką šnekėtum, visada šneki apie save.

Pabaigai visgi apie kitą. Prieš porą savaičių atsisveikinome su Aldevinu Mikalkėnu. Tyliai atsisveikinom. Nebuvo jis pastaraisiais metais sėkmingas, pavyzdingas ar sektinas žmogus. Bet prisimenu iš anų – pokalbio su direktoriaus pavaduotoju – laikų jį, vaidinantį Melagį Liaudies teatro spektaklyje „Reikia melagio“. Ir iš kitų spektaklių prisimenu. Toj pačioj „Gimtojo Rokiškio“ redakcijoj, kurioje Aldevinas irgi kažkada dirbo, su cigarete rankoj prisimenu (ko ten buvau užėjęs – neprisimenu). Ir visada su begaliniu temperamentu ir aistra. Man niolikmečiui irgi norėjosi būti tokiu, bet tai atrodė taip nepasiekiama. Tegu trumpai, bet Aldevinas buvo geriausias teatro aktorius. Išsilaikyti viršūnėje dažniausiai sunkiau negu į ją įkopti. Prisimenu ir paskutinį jo vaidmenį – senąjį Šnervą Vaižganto „Nebylyje“. Jau tik su vos pastebimais anuometinio temperamento atšvaitais ir aiškiai matomu, anksčiau taip kruopščiai slėptu, begaliniu jautrumu.

Dar kartą sudie, Aldevinai.

Ir dar kartą, sveikas, „Gimtuk“.