Keli pavyzdžiai, kurie tarsi neturi labai jau apčiuopiamo sąlyčio. Peršasi palyginami, nes apie kultūrą, apie mūsų rajoną ir tame pačiame kontekste arba laike.
Išprotėję dėl gyvų idėjų, pripažįstantys obelis, o ne sakuras obeliečiai savo obeliską dainų šventei, vienintelį Lietuvoje, sugalvojo ir pastatė per mėnesį. Tiksliau, trisdešimt tris dienas. Su visokiomis natomis ir paukšteliais ir, aišku, obuoliu viršūnėje. Ne kaip bažnyčią grafai Rokiškyje, bet vis tiek. Neįmanoma jais nesižavėt, o su idėjų malūnu Romu Kundeliu kalbėtis kažkokia valdiška kalba. Be jokių techninių projektų, kultūros tarybos finansavimų ar metinių diskusijų įvairiausiose komisijose, rietenų ir tuščių plepalų „reik čia nereik, nusipelniusi ta Dainų šventė ar čia koks sovietmečio reliktas su dainomis Saliamutės ir Marcinkevičiaus žodžiais. Panaši į Šiaurės Korėją, kur visi vienodai siūbuoja rankomis“.
Gyvas obeliskas yra įrodymas, kad įmanoma padaryt be biurokratų. („Nors ką čia žinai, gal lieps nupjaut“, – juokiasi Romas). Be į ratus jų kišamų kliūčių ar spąstų. Tokių, kurie atbaido neturinčius priėjimo prie ministerių, įdirbio ar keliasdešimties metų festivalio statuso. Nesakau, kad pastariesiems labai lengva, bet paprasčiau. Per sviestą slysta lengviau.
Kitas pavyzdys. Neseniai dėl kalbininkų, kurie taip pat išprotėję dėl savo idėjos, Salose per dvidešimt metų sukūrę pasauliui žinomą renginį, posėdžiavo Rokiškio savivaldybėje padaryta Kultūros ir turizmo taryba. Tikslas kaip ir buvo palikti kalbininkus Salose. O gal ir ne. Kai kurie, kas supranta apie vyksmą, pasisakė. Dauguma lyg ir norėjo, kad jie liktų – „išsilavinę žmonės, neeiliniai tikslai, garbė rajonui ir panašiai“. Bet rezultatas žinomas – kalbininkų neliko. Klausimas tik retorinis – kam reikalingos jokio sprendimo teisės neturinčios įvairiausios tarybos, komisijos ar kitokios struktūros? Kalbininkams nereikia. Jie, atsisveikindami su numylėtu Salų miesteliu ir jo žmonėmis, bažnyčioje sališkiams vis tiek padovanos nemokamą klasikinės muzikos koncertą. Jis numatytas liepos 21 dieną. Kalbininkų nebus, o koncertas, tikėtina, bus.
Trečias apie Dainų šventę. Prieš kokį mėnesį girdėjau liūdną ne viešą pasisakymą. Apie tai, kad liaudies kultūra, chorai ir mėgėjų kolektyvai, skirstant didžiulius pinigus sportui, yra ignoruojami, iš jų tyčiojamasi, stengiamasi nukišti į pakraštį arba išvis apsimesti, jog tai neegzistuoja. Ką čia tie šokėjai, ką čia tie chorai – atgyvenęs reikalas. Panašių minčių, žinoma, buvo sočiai ir per Dainų šventę, tačiau net ir tie, kas nemėgsta chorų, kam pirmoje vietoje „adijaliukų“ ar blogo maisto skandalai, pripažino – tai buvo galinga jėga. Pasipykus dėl praėjimų, įstrigus toli nuo bilietuotų kėdžių, priglaudus prie širdies delną, giedot himną. Ir nesvarbu – ar tu senelis šiaudine skrybėle, ar jaunas gražuolis palaidais plaukais.
