Pirmasis nutiko žiemą. Vienos kaimo kultūros įstaigos šildymas per šalčius vos neužšalo ir nesusprogo. Labai gera tema spaudai ir ne tik spaudai – reikia juk kam nors pajudinti problemą. Bet kai atėjo laikas kalbėti apie tą problemą, visi galintys ką nors pasakyti nutilo kaip vandens į burną prisisėmę. Supranti, sako, mums čia biudžeto svarstymas, mums čia reikia vieno kito kąsniuko papildomai, gal geriau palaukim, kada nors vėliau. „Kada nors vėliau“ tokiuose pokalbiuose dažniausiai reiškia niekada, arba kol nenutiks nelaimė, kurios niekaip nenutylėsi ir nepaslėpsi po kilimu. Nežinau, kuo ta istorija baigėsi. Turbūt nesibaigė. Greičiausiai žiemą vėl bus panašiai, o kaimų ir miestelių kultūrininkai, dar per žiemą nemokamai dirbantys kūrikais, ir toliau nešnekės. Kad tik blogiau nebūtų.
Antroji istorija šviežia. Turėjo čia Lietuvos ir pasaulio kalbininkai tokią stovyklą apleistame dvare. Patį dvarą, miestelį gaivino, kultūrinius renginius rengė, o į tuos renginius žmones nemokamai kvietė. Tų žmonių vis daugėjo – garsas plačiai sklido. O kai dvaras tapo išnuomotas ir nebe toks apleistas, kalbininkams ten pasidarė nebe taip lengva patekti. Užsiminė jie apie tai spaudai. Ir nebeliko skundikams ten vietos, teko kraustytis į kitą Lietuvos pakraštį. Na tai kas, kad „neburbulinių“ renginių, garsinusių miestelį ir dvarą, sumažės, na tai kas, kad po sostines ir užsienius garsas apie paslaptingą dvarą nebesklis taip plačiai. Svarbu, kad nedėkingi skundikai gavo ko nusipelnę. Žinos kitą kartą. Na, nebus to kito karto, ir tiek.
Aš dar gana šviežias žurnalistautojas. Ko gero, net naivus. Nes visą laiką glumina tas nenoras kalbėti apie opius dalykus. Dar labiau glumina, kai žmonės, prakalbę apie problemą, sulaukia ne bandymo vienaip ar kitaip minimus nesklandumus spręsti, o pasipiktinimo tuo, jog kalba.
Puikiai prisimenu laikus prieš 30 su viršum metų, kai visiems vienu metu prabilus atrodė, jog tylos laikai niekada nebegrįš. Ak, ir tada, pasirodo, naivus buvau.
Dabar žiūriu rajono tarybos posėdžius ir toks liūdesys apima. Sėdi valdančioji dauguma ir tyli. Didžioji daugumos dalis, socialdemokratai, kalba tiek, kad jų per kelių valandų posėdį pasakytus žodžius, ko gero, galima būtų ant dviejų žmonių rankų ir kojų pirštų suskaičiuoti. Toks vaizdas, lyg jie būtų giliai įsitikinę, jog posėdžiai yra skirti ne klausimų nagrinėjimui, diskusijoms, o tik skubiam balsavimui. Pasak garsiosios internautų frazės: NETRUKDYKIT DYRPTI! Arba, dar kitaip perfrazavus, „Netrukdykit mums manyti, kad pas mus viskas gerai“. Bala nematė tų tarybos narių. Bet juk ir didžiosios dalies visuomenės požiūris panašus. Bandantys paskubinti balsavimo mašiną sutinkami ovacijomis ne tik iš tarybos deputatų, bet ir iš publikos kėdžių. O tie, kurie prabyla – kartais prasmingai ir apie reikalus, kartais tik balsavimo mašiną stabdydami – smerkiami, iš jų šaipomasi. Kartais net nelabai padoriai. O kai ateis laikas balsuoti ir rinkti naują rajono tarybą, už kuriuos balsuosim?
Tie tylieji, kaip mano gyvenimiškoji patirtis liudija, kerštingesni. Arba gerai pamokyti ir praradę viltį. Su šnekančiais kažką vis tiek sušnekėsi.
O gal tikrai valdžią renkame tam, kad valdytų, o ne tam, kad šnekėtų ir diskutuotų?
Paklausykime konservatorės Dianos Meškauskienė ką ji sako, kai opozicija kalba ir klausinėja, o visi likusieji -tyli ir viską suprasite.
Tokia jau Rokiskio realybe. Archyvuose yra duomenų kad senoveje į šį regioną buvo prievarta perkeliami alkoholikai, psichiskai nesveiki ir nusikalsti linkę žmones.