Savaitė prieš Sausio tryliktąją buvo kitokia. Bent jau keletą dienų Lietuva vėl susivienijo. Informacija apie Agotos dingimą, paieškas, paskui džiaugsmą, kad mergaitė rasta, padėkos policijai ir lietuviams kuriam laikui, kelioms dienoms nušlavė niekines žinias, kurios po minutės prapuola naujienų košėje.
Pavyzdžiui, apie tai, kokia suknele turėtų puoštis nėščia Stumbrienė ar kiek kainuoja Valentaitės slidinėjimo striukė. Piktintis, kodėl apie tas striukes rašoma, nėra prasmės. Nes yra kas skaito, komentuoja, gilinasi, giria. Kol Jūs skaitysite, tokia informacija niekur nedings. Tas poreikis ar alkio jausmas „matyti gražius ir laimingus“, o dar labiau apie „gražių ir laimingų“ krachą, skyrybas, dalybas bus pamaitinamas nuolat, lįs visuose kanaluose vos pripulsite prie interneto. Influenceriai dar „suskaičiuos“, kad tai skaitomiausia savaitės naujiena.
O baisus įvykis, kokius paprastai matome filmuose galvodami „ačiū dievui, tai ne apie mus“, atsitikęs iš tikro, skubiai aktyvavo ir celofaninį dumblą. Paspaustas mygtukas, ir jie jau pasiruošę. Dumblas ir dugnas – visada be skrupulų. Bandė ir bando pasinaudot situacija savo naudai, manipuliuoti tam tikra visuomenės dalimi, susirinkt sau taškų. Socialiniai tinklai – jų alfa ir omega, jų erdvė ir dangus, jūra ir neršto vieta. Nebūtų mergaitė rasta per dvidešimt keturias valandas, šeimamaršinės sąmokslo teorijos, žinoma, tęstųsi. Pasitelkus buvusį premjerą ir kitus buvusius atsakingus, nespjaunančius kaip lygus su lygiais bendraut su nemokančiais mokesčių ar teistais. Jie – vieni kitiems reikalingas užutėkis, sava šutvė, bendri rūkytojai už kampo, kuriems neaišku Šimonytė „vyras ar moteris“, o Lietuvoje absoliučiai viskas, išskyrus juos pačius, blogis. Mono teatras jų žiūrovų nesurinktų.
Nors klystu, teorijos tęsiasi. Dumblas nemiega, tokios istorijos – sociopatų šansas vėl atkreipt į save dėmesį. Narcizams visada jo maža. Priemonės gaut nėra svarbios. Jie jau svarsto, kad po tokio įvykio valstybė galimai pasiūlys vaikams „čipuką“ po oda, atsiras įstatymai su didesne kontrole ir kad tai apskritai specialiai suorganizuotas spektaklis.
Nenukrypstant nuo vaikų saugumo temos, Rokiškio rajone kai kurios jaunos mamos drąsiai kalba (nors kai kurios bijo kalbėti), kad yra problemų dėl vaikų pavėžėjimo. Jos nenori, kad pradinukai vaikščiotų po autobusų stotį laukdami maršrutinio autobuso. „Jūs gi įsivaizduojat, kas toj stoty. Aš kasdien bijau, visko prisigalvoju“, – kalba skaitytoja. Todėl pati ryte keliasi, kartu žadina kūdikį ir veža savo pradinuką mokyklon. Arba pirmokas po pamokų nuo vidurdienio iki vakaro laukia, kol mama Rokiškyje baigs darbą ir kartu grįš namo į kaimą. Į Rokiškio rajoną atsikrausčiusios šeimos pirmiausia pasigenda ne vaikų žaidimų aikštelių, apie kurias čia tiek buvo plakama, kad jos pritrauks į mūsų pasienio rajoną žmones. Pasigenda elementarių dalykų – geltonojo autobusiuko, saugumo, mokyklos arčiausia namų be jokio teritorinio skirstymo – „priims – nepriims“.
Nežinia, kiek sutaupyta tomis švietimo reformomis, kurios uždarė mokyklas kaime. Bet šiandien pinigų siurbimo ratas toliau sukasi. Nes mokyklinių autobusiukų programą ministerija baigė, turimieji jau genda, o naujiems lėšų – neskirta. Nes patiems vežiojantiems į muzikas ar šokius tėvams savivaldybė vis tiek turi mokėti. Nes…
O kalbant apie vaikų trūkumą, paaiškėja, kad didžiausioje miesto mokykloje visi norintieji netelpa, norint patekt pas pageidaujamą mokytoją – dar ir „gyva“ eilė.
Žinoma, kad ne visiems teks pageidaujamas mokytojas ir kiekvieno atskirai patogiausiu laiku mokykla nevežios. Bet akivaizdu, kad ir taip jautrios vaikų ir mokyklų temos po šios savaitės sukels dar daugiau diskusijų ir susirūpinimo. Geriau, kad tai nebūtų tik deklaracijos, nes žmonės jaučia, kai yra tik miglos pūtimas ir atsakomybės stūmimas kitiems. Mokyklas lanko visų vaikai ar anūkai. Lankėm mes patys. Čia sueina šimtai reikalų, tradicijų, požiūrių, norų. Todėl švietimas visada aktualus. Ar kalbėsim apie Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją ir noro prisidėt prie jos likimo „bangą“, ar narkotikus, ar kameras, kurias dar ne visos rajono mokyklos turi. Todėl vien pažadai arba vardijamų rūpesčių laikymas tėvų kaprizais kažkada gali atsisukt kitu galu.
