Pesimistiškai

Labai sveika atminimui pasidėti bent po vieną rinkimams skirtos agitacijos egzempliorių. Nesvarbu, kokiems rinkimams – į Seimą, į vietos valdžią ar kelionei į prezidentūrą. Tų egzempliorių – lankstinukų ir laikraštukų su kandidatų programomis, net velykinių sveikinimų – būdavo sausakimšos pašto dėžutės. Pasidedi, o po dvejų ar daugiau metų ištrauki ir palygini su rezultatu. Kai atsiveria akys (jeigu atsiveria), įgyji proto kitiems rinkimams. Toks „kolekcionavimo“ būdas neparankus tuo, kad namuose sunku rasti vietą makulatūrai, todėl taip kaupti informaciją ryžtasi retas.

Visgi kolekcionuoti verta, nes pastaraisiais metais pranyko kandidatuojančiųjų  į Seimą mada prieš rinkimus susitikti su liaudimi akis į akį. Nekaltinkim pandemijos, nes toji mada prasidėjo dar prieš ją. Ir kas gali paneigti, kad taip stengiamasi išvengti aštresnių, gilesnių klausimų? Išrinktieji į Seimą pasimato su rinkėjais kaimelių ir miestelių šventėse (atveža šakotį ir pasveikina nuo scenos), dar  apsiskelbia feisbuke. Juos regi daugelis, bet prieina vienas kitas. Prieina, kadangi turi konkretų, dažnai asmeninį, klausimą ar neišspręstą reikalą. Bet tokiais atvejais viešų diskusijų nebūna.

Dar didesnes galias turinčius ir kalbančius valdančiuosius matome tik stačiakampiuose TV ekranuose. Arba feisbuke. Nei šakočių, nei pasveikinimų  miesto ar kaimelio šventės proga. Kitaip tariant, burnoj neturėjau, per barzdą varvėjo. Iš tautos išrinktųjų dažniausiai išgirstame nurodymus: kada užsidėti kaukes, per kurias duris įeiti į parduotuves, kada važiuoti į kitą rajoną, kada aplankyti tėvus (o gal tėvą I ir tėvą II?), kaip reaguoti į migrantų srautą, kaip reaguoti į valdančiųjų sprendimus dėl užsienio politikos ir t. t. Likęs eteris išnaudojamas kvailinti tiems, kurie nesutinka su bent vienu iš nurodymų. Nepritariantieji įvardijami kaip šunauja, agentai (deja, ne prekybos ir ne Latvijos Respublikos), antivakseriai ir kitokie anti-. Paskui stebimasi – tai iš kur išdygo mitinguojantis „Šeimų sąjūdis“, Celofanu vadinamas veikėjas ir kiti savos teisybės ieškotojai? Nes, manau, pernelyg ilgai buvo ignoruojama kita, ne valdžios nuomonė ir nebesikalbama su liaudimi. Prarastas atgalinis ryšys sugrįžo atoveiksmiu.

Patariu (gink dieve, nenurodinėju) pakolekcionuoti respublikinėje spaudoje pasirodančius politinius straipsnius ir juos iš naujo peržvelgti po metų ar daugiau. Gali paaiškėti įdomių dalykų. Praėjusių įvykių nepakeisite, bet patirties ir išminties, palyginę su esamu rezultatu, įgysite. Pakolekcionuokite ir „Gimtąjį…“ Net tuo atveju, kai rašo ne apie jus. Pakaupkite vien todėl, kad po kelerių metų dalis straipsniuose minimų vietovių galbūt nebeturės nė vieno gyventojo, o pasiekimais garsėjusi kaimo gimnazija džiaugsis (sakau be ironijos) išsaugojusi pradinės mokyklos statusą. Rinkėjai kaupsis didmiesčiuose. Galbūt kanceliarinės išlaidos sumažės?