Liko dar savaitė. Kai kurie bilietai jau išpirkti. Visai nesvarbu, koks bus pavadinimas – žemdirbiams ar genas. Nebent audros dėl jo darytų reklamą, nutiestų papildomą kilimą abejojantiems, ar pragaru alsuojančiame pasaulyje menas gali būt priebėga. Ukrainiečių pirmasis, tik ką gautas, „Oskaras“ liudija – gali. Tik yra sąlyga – kokie bus spektakliai? Kad tik ne beskonis skystis, laviruojant tarp plepalų ir blizgučių, tarp „apsimoka“ ar „neapsimoka“.
Keturiasdešimt metų jokia valdžia neatėmė iš Rokiškio šitos privilegijos. Net tie valdininkai ar verslininkai, kas tarp žiūrovų, atvesti žmonos, snausdavo, nedrįso kišti nagų – nepakeitė labiau apsimokančiu dariniu. Festivalis pats save kurdavo ir perkurdavo, nes norėjo nebūti atšalęs viralas, kur primesta iš galiojimo išėjusių produktų. Šiandien laikas ir proga pasakyt ačiū tiems, kas „ėjo kiaurai sienas“, kas rizikavo – patiks Rokiškiui ar nepatiks, iškęs keturias valandas „Hamletą“, „Otelą“, „Karalių Lyrą“, supras „Bado meistrą“? Iškentė ir norėjo dar. Nes provincija – ne geografinis terminas.
Aišku, kad buvo ne tik aplodismentų. Blokada, pinigų stygius, dešimtys prastų spektaklių ir nusivylimų. Atsirado konkurentų – panašių perdirbinių kaimyniniuose rajonuose. Bet, žvelgiant iš perspektyvos, visi tie metai Rokiškiui – vienas didelis įvykis. Man asmeniškai prasidėjęs Oskaro Koršunovo spektakliu „Senė“. Kai už nugaros kvietimą gavęs rėmėjas šiugždino traškučių maišelį. Šiandien nebesipiktinčiau. Prieš keletą metų, labai norėdama valgyti, išėjau po Eimunto Nekrošiaus „Cinko“ pirmos dalies, nusprendusi, kad dėl tokio spektaklio bus galima nuvažiuot ir į sostinę. Nespėjau. Ant savęs vis dar pykstu. Į kiekvieną miestą Nekrošiaus niekas neveždavo, kito Nekrošiaus nebus, o tą vyksmą scenoje reikia matyt, jis visam laikui atmintin įsigeria. Dabar daug kalbama, kas Lietuvoje pakeis nueinančius grandus. Adomas Juška? Jokūbas Brazys? Šiandieniniam repertuare trims savaitėms į priekį iš numanomų vilčių ir garsiausių yra tik Koršunovas.
Spauda prisidėjo prie festivalio. Ne, ne tik reklama ar priminimais, ko nuodėmė būtų nepamatyti – „kvailas, jei neisi“. Alsavom tuo teatro prisodrintu oru. Prisidėjom mynimu ant nuospaudų, nes visada galima geriau, visada galima trims valandos išjungti ir užmiršti mobilųjį. Ir reikalavimais „atvežti kažką ypatingo“. Ir atveždavo. Birutė Bagdonienė, spėju, naktis praleisdavo prie vieno ar kito teatro direktoriaus durų. Kol tas nusileisdavo ir žemdirbiams atveždavo tai, apie ką būtent tuo metu Vilniuje po spektaklių kalbėdavosi išlepinta, viską, kas tuo metu geriausia, mačiusi publika.
Rokišky po uždarymo nebežinojai, iš kurio imt interviu. Cholina švytinčiom akim pasakoja, kad, norėdama pastatyti vieną pirmųjų spektaklių, pardavė butą. Kultūros ministras – pirmą kartą Rokišky ir kol kas nesupranta kontekstų „ar čia tikrai žemdirbiai?“ Mainelytė gimtajame mieste vaidina po keliolikos metų pertraukos ir interviu guodžiasi, kad nėra gavusi jokio prizo, tik kaimiškų kiaušinių. Tuo metu Gabrėnaitei liūdna, kad ji pripažinta tik kaip simpatiškiausia. Vaitkus pirmą valandą nakties po uždarymo furšete pripasakoja daug paslapčių. Grįžtu, naktį šifruoju interviu, o ryte jis skambina ir sako: „Ne, to dėti jokiu būdu negalima.“
Ar kas nors galvoja apie „Vaidiname žemdirbiams“ ateitį? Gal tapsime muzikiniu, o gal jaunimo, o gal profesionalų ir mėgėjų, nes kultūrnamis dažnai sako, kad riba tarp jų trinasi? Pageidautina nepataikaut prastam skoniui. Labai reikia nuolatinės rizikos ir vaikščiojimo lynu. Geri dalykai negimsta, jei nieko nepaaukoji ir neatsiduodi tūkstančiu procentų.
