„Eidavau į vaikų namus, į vėžiu sergančių mažųjų skyrių, buvau pas neišnešiotukus. Ten, kur jie prijungti prie aparatų. Kelių šimtų gramų kūdikėliai delne tilpdavo. Sako, visi išgyveno. Štai nuotrauka su kūdikėliu. Man čia davė riebėlesnį fotografijai. Jam dabar gal šešeri, gal į mokyklą eina. Netgi norėčiau jį sutikti, gal ir surasti galėčiau per neišnešiotukų klubą. Būna, kad po visų šitų lankymų išeinu į mišką ir keletą valandų medituoju. Kiekvieną medį apsikabinęs iškraudamas energiją, virtinę visko, kas mane lydėjo“. Tai ištrauka iš Arvydo Bagdono interviu, kurį atsitiktinai nostalgiškai dabar perskaičiau. Prisiminiau, jog tada beveik ašaras šluostėm, o jo balsas buvo keliom tonacijom kitoks.
Ir kalbėjom, kad Kalėdos visai ne apie TAI. Visai ne apie karalienes, perteklių ir ne apie prakaituotas kaktas link kasos stumiant blizgančių niekalų, sidabrinių silkių ir įmantrių desertų vežimus, skirtus persisotinti.
Gal netikėta, bet Rokiškiui teisėtai priklausantis Vyriausiasis Lietuvos Kalėdų Senelis Arvydas vaikystėje labai bijojo senelių šalčių, nes „jie ateidavo apsimuturiavę tokiom marškom, visokiom paklodėm“. „Tik linksi, nieko nešneka. O siaube, mes su seserim drebam, eilių nebemokam. Taip, tėveliai norėjo mums šventės. Bet galbūt visų šitų slenkančių mumijų vaizdas, ta tragedija manyje sukėlė atsaką – norėjosi parodyti tą atvirumą, padėti iš tikro rast tą stebuklą“, – tada sakė.
Nėra paprastas tas gruodis. Kai užgula vienuolikos mėnesių našta, bet viskas kunkuliuoja žybsinčiom žvaigždėm. Tarsi esi priverstas džiaugtis, o Pancerovas ir Davidonytė išleidžia kelis mėnesius darytą tyrimą apie tai, kas vyksta Lietuvos ligoninėse. „Serialo „Neregėta Lietuva“ nauja serija, galima su Pravieniškių TV sujungti, tik paniatkės mandresnės“, – komentaras tarp šimtų panašių. Jie tiesiog meldžia Širinskiene mieliau besidominčių valdžios žmonių: darykit ką nors pagaliau. Neturėsim ne tik mokytojų, neturėsim ir gydytojų.
Kai Lietuvoj drumstėsi vandenys apie vieną, paskui apie kitą nusižudžiusį jauną daktarą, matyt, dozės buvo per mažos. Dabar didelis siuntinys prieš nosį – atidarysi – sprogs. Tas, kam daktaras tarnas ir robotas, šito nežiūri. O kiti pakraupsta, kaip būtų pakraupę, jei būtų atskleisti šimtų įstaigų, kur klesti mobingas, užkulisiai. Taip tą patį pasakytų ir mokytojai, ir pardavėjai, ir verslo ryklių aukso pilių sunešėjai. Mažos pilkos pelytės, kuriose irgi plaka stebuklo laukiančios širdys. Jei prakalbėtų visi, kiek tokių „Neregėtų Lietuvų“ serijų būtų? Tokių, kurių veidas filmuojamas uždengtas arba balsą pakeitus? Tokių, kurie kalba tik anonimiškai? Šiandien net anonimiškai kalbėt retas drįsta. O jei išsprūsta koks nekalčiausias sakinys – „tik labai prašau, kad nebūtų mano pavardės, neteksiu darbo“. O tai reiškia, kad mobinimo sistemos, kaip ipadai ir kita, ką kasdien laikom rankose, kas valandą tobulėja. Nebėra taip, kad degtinės butelis ant stalo, kumštis į stalą – „eik po velnių fermos vedėja“. Dabar nuo sovietmečio likęs koks nors ligoninei dešimtmečiais vadovaujantis Vincas surinks šimtus jūsų nekompetencijos įrodymų. Tada pasodins prieš komisiją. O dėl reikiamo užnugario laiku padirbėję naujieji monstrai moderniai ir „švelniai“ išnarstys visas ląsteles ir nuramins karjeros svajones.
O ką medikai? Pastarasis laikas jiems tas, kai išėjus iš skyrių, norisi apsikabinti medžius. Be to, brangiausias žmogus kasdien skambina – nors nematau, bet jaučiu jos degančias akis, kai kalba apie savo ligonius. Žinau, kad medikų kastos humoras kitoks, juodas. Pašaliniam sunkiai suprantamas. Tačiau veikia kaip vaistas kasdien sugeriant skausmą ir ašaras. Ir visa tai ne per televiziją, ne jokiam feisbuke, ne jokiais kanalais. Kasdien ir tiesiogiai.
Reikėtų kažko optimistinio? Žmonija planuoja keltis į Marsą. Visatos link kelių valyti nereikia, o kalėdinių puošmenų užtektų iki pat tos geidžiamos planetos. Gyvenam su milijoniniais srautais, plaukiančiais iš ES. Lietuvą baigiam kelis kartus apjuosti trinkelėmis. Renginiai ne dėl pandemijos vyksta net tuščiose salėse. Oro prognozes žinom pagal valandas, savaitei į priekį.
Ir staiga ateina vienas lapkričio pabaigos mėnesio rytas. Tik pagalvok, prisnigo.
Dvidešimt metų dirbu, nebuvo tiek skambučių dėl nenuvalytų kelių. Bobutė negali pas daktarus. Vaikai neišvažiavo mokyklon ne dėl viruso. Bendrijos pirmininkę atsakingas asmuo pasiuntė velniai žino kur, o viršininkai visai ragelio nekelia. Tik feisbuke pagalbos šauksmai: „Petrai, Jonai, nuvalykit gi savo kaimus.“
Kadangi tuose kaimuose mūsų tėvai, seneliai, broliai, seserys – visi esame vienoje valtyje. Nesvarbu, kad vieni šiandien aikčioja nuo puošmenų grožio, kiti prie žvakių sėdi. Taip pat kaip ir su Afrika, tapusia mutacijų inkubatoriumi. Todėl jokio skirtumo – du atvejai Latvijoj ar penki Estijoj. Visi po tuo pačiu dangumi gyvenam. Tik stebuklai mūsų skirtingi.
