Aną savaitę turėdamas laiko pakeliavau po Aukštaitiją – po Utenos, Zarasų, Molėtų, Ukmergės kraštą. Ir visi šitie miestai saviti, gražūs, gerokai atsinaujinę ir atsijauninę. Senokai ten įdėmiau besidairiau.
Ir labiausiai į akis krito tai, ko Rokiškyje kartais pritrūksta. Kad ir pėsčiųjų takai aplink poilsio zonas prie ežerų. Zarasuose, Molėtuose, Utenoje jų gausu. Beveik apie visus ežerus, kurie yra miestų teritorijose. Utenoje aplink Dauniškio ežerą, Molėtuose aplink Pastovį ir Pastovėlį net su gultais. Zarasuose aplink visus ežerus gal net neįmanoma takų nutiesti, bet ir ten mieste – kur tik ežeras, ten gražūs, tvarkingi pėsčiųjų takai. Ir ten būta tokių ramybę mėgstančių gyventojų, kurie tako į savo kiemą įsileisti nenorėjo, bet architektai tose vietose taip pat rado reikiamus sprendimus, pastatydami lieptelius, sudarančius vientisą praėjimą, arba takus nutiesdami šalia kiemų.
Gražu, patogu ir išmintinga.
Matėme projektus, kad ir Rokiškio ežero pakrantę ruošiamasi tvarkyti. Bet daugiau tą, kuri ir taip visiems prieinama. Na, dar bus palei ežerą iki dvaro takas, kurio reikėjo jau ne vakar, o mažiausiai prieš kokius 20 metų. Bet svajonė apie pėsčiųjų pasivaikščiojimo zoną aplink visą ežerą, ko gero, per drąsi mūsų miestui.
Dar visur mačiau daug visokių išmoningų skulptūrų ir mažosios architektūros akcentų: suoliukų, sūpynių, fontanėlių ir panašių dalykų. Molėtuose prie Pastovio pati žinomiausia žvejo batų skulptūra. Gali į tuos batus įsistoti ir su meškere gražiai nuotraukai papozuoti. Netoli jos lauko muzikinių instrumentų kampelis. Kaip gerai, kad žmonės greitai keičiasi ir tokių kampelių senokai jokie chuliganai neniokoja. Galima kelti triukšmą į valias.
Zaraso ežero pakrantėje nuo apžvalgos tilto iki pat tilto į Didžiąją salą irgi ne viena skulptūra. O viena naujausių – tarpukario Zarasų fotografo Moisiejaus Botviniko skulptūra. Jam į ranką galima įdėti mobilųjį telefoną ir pasidaryti asmenukę.
Ukmergiškiai į mažosios skulptūros reikalą pasižiūrėjo dar konceptualiau. Prisiminė, kaip „Antis“ kažkada dainavo „Balandžių daug Ukmergėj…“ ir menininkų plenero metu prieš devynetą metų sukūrė 22 dainuojančius Ukmergės balandžius. Vaikščiok jų ieškodamas ir klausykis dainų.
Dar Ukmergėje yra miniatiūrų parkas „Mini Lietuva“. Tai sumažintas Lietuvos modelis po atviru dangumi su keliais, takais, upių ir jūros kontūrais. Ir visi miestai sužymėti, jau stovi Arkikatedra Vilniaus vietoje, dar kelios sumažintos įžymių statinių kopijos. Paruošta vieta ir Rokiškio įžymybei. Tik to simbolio miniatiūrinei kopijai skirta aikštelė dar tuščia, joks akcentas nestovi. Pagalvojau, kad rokiškėnai ir patys galėtų nulipdyti ar iš mažų raudono molio gabaliukų sumeistrauti kad ir gražiąją Rokiškio bažnyčią ir padovanoti Ukmergei.
Neburbėsiu ir nesakysiu, kad Rokiškis skulptūrų klausimais koks nors prastesnis. Ir L. Šepkos parką turim, ir langinių gatvę ir dar ne vieną medinę skulptūrą kitose erdvėse. Bet visa tai tradiciška, nuspėjama. O kur žaismė? O kur netikėtumas. A, teisingai, kiškis prie bibliotekos – žaismingas, o paminklas Tyzenhauzams netikėtas. Bet kiek niurzgėjimo buvo. Kad grafams reikėtų kokios realistinės stovylos vos ne ant arklio, kad kiškis nelabai ką su Rokiškiu bendro turi.
Turim mes tų akcentų, bet jų niekada nebus per daug. Ar gali, pavyzdžiui, Telšiuose būti per daug meškų? Taip ir Rokiškyje – tik reikia surasti tinkamus akcentus. Ir nebūti pernelyg rimtiems.
Žaiskim ir linksminkimės.
manau, gražu būtų jeigu Neprlklausomybės paminklą puoštų ne rožinės petunijos,o mūsų vėliavos atspalvių žalumynai ?