Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio pagal D. Čepauskaitės pjesę „Kai mes būsim jauni“ (rež. Aleksandras Špilevojus) moterys – Vilija Grigaitytė, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė ir Liucija Rukšnaitytė – jau kitą dieną Klaipėdoje atsiėmė Auksinį scenos kryžių už geriausią moters vaidmenį. Kryžius vienas keturioms, bet ne mažiau vertingas, o ir kas aš toks, kad ginčyčiausi su autoritetinga apdovanojimų komisija. Ar ginčytis su ja mūsiškio festivalio komisija, dar pamatysim.
Spektaklis, anonsuotas kaip komiškas, publikos nenuvylė. Buvo girdėti nemaža juoko, nors pati situacija – pagyvenusios damos renkasi į savo jaunystės draugo laidotuves, kurių, kaip pabaigoje paaiškėja, nebus – lyg ir nelabai juokinga. Po spektaklio su kolege pašnekėjome, kad mums abiem spektaklis neatrodė toks jau juokingas, gal net labiau lyriškai graudus. Ir gerai. Daugelio teatrų svajonė pastatyti spektaklį, kur dalis salės verkia, kita dalis juokiasi, o likusieji nė nežino – juoktis ar verkti.
Džiugu buvo ir tai, kad pirmieji du profesionaliųjų teatrų festivalio spektakliai vyko pilnutėlėje Kultūros centro salėje. Jau aišku, jog tokių anšlaginių spektaklių šiemet bus ir daugiau. Tai lyg liudytų, kad publika atsigauna po pandemijos, nori mėgautis teatru ir nebebijo to daryti. Tiesa, po spektaklio žiūrovus kiek trikdė balsavimo naujovės. Vieni bandė spaudyti didįjį ekraną pirmo aukšto fojė (prisipažinsiu, ir aš tai išbandžiau), kiti grūdosi eilėje prie išėjimo durų, kur stovėjo maža planšetė ir vyko tikrasis balsavimas už festivalio žiūrovų prizą. Nemaža buvo ir tokių, kurie toje eilėje stovėti nenorėjo ar neturėjo laiko, tad išėjo paburbėdami apie nepatogumą. Ir iš tiesų, organizatoriams, ko gero, vertėtų pagalvoti apie dvi ar net keturias planšetes prie išėjimų iš žiūrovų salės, kad procesas būtų spartesnis ir nesklandumų nekeltų. Tada ir žiūrovų balsavimo rezultatai būtų tikslesni.
Kitas tris pirmosios festivalio savaitės dienas žiūrovus džiugino bei stebino gausus desantas iš Klaipėdos. Tiesa, šiemet teatro šventėje nepamatysime Klaipėdos dramos teatro spektaklio, dėl ko man labai gaila, bet ir Jaunimo, ir Taško, ir Lėlių teatrai saviti, įdomūs bei pateikė nemaža tikrų scenos stebuklų.
„Taškiukai“ sutraukė pilną salę pasiilgusių tradicinio teatro su komedija pagal Keturakio „Amerika pirtyje“ (rež. Valentinas Masalskis). Ir nustebino šiuolaikine žinomiausios lietuviškos komedijos traktuote. Judrus, žaismingas, muzikalus spektaklis vyko ne tik scenoje, bet ir salėje. Vos spėjai dairytis, kas čia kur vyksta, kokį dar netikėtumą iškrės jaunieji aktoriai. Pasiilgę tradicinio pastatymo su apgriuvusiomis tvoromis ir vyžotu kaimu, gal ir liko nusivylę iš mašinų padangų konstruojama scenografija ir bekelniu Bekampiu, bet abejingų spektaklio veiksmą „vežančiam“ orkestrėliui, ko gero, neliko. Buvo daug judesio, šviesos, muzikos ir mažų teatro stebuklų. Galvoju, ar eis kitą kartą mūsų žiūrovai į šio teatro spektaklius. Būtų be galo gaila, jei būtų antraip. Pastaraisiais metais šis teatras (kaip ir Klaipėdos Jaunimo teatras, kuriam taip pat vadovauja Valentinas Masalskis) demonstruoja nepaprastą ištikimybę mūsų festivaliui, nors žiūrovai ne visada atsako jam tuo pačiu. O teatrai iš tikrųjų labai saviti ir įdomūs – nieko panašaus nei vilniškiai, nei kauniečiai neturi, tad šių teatrų gastrolės visada laukiamos dviejuose didžiausiuose miestuose.
Po spektaklio sulaukiau dar vieno malonaus netikėtumo. Šįkart socialiniuose tinkluose. Debiutuojanti žiuri komisijos narės kėdėje Irena Varnienė po kiekvieno spektaklio skelbia savo įspūdžius. Malonu juos skaityti, o gal ir kas nors nepamatęs spektaklio, bet perskaitęs jos dar šiltus įspūdžius susigundys bei nusipirks bilietą kitam spektakliui. Be to, pagaliau komisija atsisakė tylos įžadų ir bent kas nors imasi įvardinti savo įspūdžius. Be konkrečių simpatijų ar antipatijų, bet jautriai ir su meile Teatrui. Gal to visada ir trūko? Ne tik anonsų, bet ir įspūdžių, trumpų recenzijų. Jų visada laukia teatro žmonės, o spaudai kažkodėl labiau rūpi ne tai, kas scenoje įvyko, o tai, kas dar tik bus. Bet juk ir bilietus padeda parduoti ne tik anonsai, bet ir recenzijos. Ir teigiamos, ir neigiamos, kurių teatro žmonės gal ir nelabai mėgsta.
Kaip scenoje suvaidinti stebuklą? Net patyręs aktorius, gavęs tokį klausimą, giliai susimąstys. O Klaipėdos Jaunimo teatras parodė, jog tai visai įmanoma. Todėl nežmoniškai gaila buvo, kad į jų spektaklį „Būti Alisa“ (rež. Didier Girauldon) jau susirinko vos pusė žiūrovų salės. Ko gero, nelabai žinota, kaip reklamuoti šį spektaklį ir nelabai persistengta tai darant. O gaila. Juk tai ne mažesnė klasika negu Šekspyras ar Moljeras. Na, gerai, gal artimesnė kokiam „Piteriui Penui“. Ir taip, tai pasaka. Bet pasaka labiau suaugusiems negu vaikams, pasaka, kurią atidžiai nagrinėja šachmatininkai, architektai, matematikai, istorikai bei kiti išmintingi žmonės. Vien pagalvojus apie šį klasikinį Liuiso Kerolio kūrinį, kyla klausimas: ar įmanoma visus tuos sapno stebuklus įkūnyti scenoje? Klaipėdiškiai įrodė, jog stebuklai kartais turi žmogišką pavidalą. Scenoje tikrai buvo daugybė stebuklų ir atskirų stulbinančių atradimų. Ir ne tik aktorinių, nors praktiškai kiekvieną šio spektaklio jaunųjų aktorių darbą galima pavadinti mažu stebuklu. O spektaklio scenografija (ją kūrė Renata Valčik) kiekvieną ją regėjusį dar ilgai persekios sapnuose ir tikrovėje. Ne, tikrai ne kaip košmaras.
Ne mažiau stebuklų buvo ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Tunelis“ (režisierius, dailininkas ir scenografas Miha Golob), pernai jau apdovanotame Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias spektaklis vaikams ir jaunimui. Tiesą sakant, tai spektaklis bet kokio amžiaus žiūrovui, gebančiam stebėtis. Taip, jei nebūtų spektaklyje vaikų, žinoma, neliktų jų džiugaus pasilakstymo po sceną bei tokių nuostabių betarpiškų reakcijų. Bet juk ir suaugusieji turi įvairių baimių ne mažiau negu vaikai. „Doremire, karvė spyrė/ Kam įspyrė, tas ir mirė“ – tokio patrauklaus spektaklio apie baimes ir jų įveikimą dar nebuvau matęs. Po spektaklio prisipažinau, jog pažiūrėjęs jį vaikystėje, ko gero, būčiau mažiau bijojęs mirties. Ne tamsos, jos man niekada nebuvo baisu.
Po trumpų Velykų atostogų prasidėjo antra festivalio savaitė. Ji daugiau muzikinė ir šokio. Nesu tokių spektaklių gerbėjas, bet, kaip sakė vienas prancūzas, kiekvienas turi teisę į savo prastą skonį. Eikite ir žiūrėkite.
Sigito Daščioro nuotr.
