Tu gali

Eligijus DAUGNORA

– Tu stiprus, tu moki, tu gali – daryk!

– Aš protingas – aš nė nepradėsiu.

Toks elegantiškas žydiškas anekdotas. Bet ne apie protinguosius šiandien kalba, o apie tuos, kurie pasako, kad galim. Nemažai pakeliavęs po Lietuvą, iš visų gyvenimo ir darbo vietų gražiausiai prisimenu kaip tik tuos, kurie paskatino, pasakė, kad galiu tą ar aną, kad tiki, jog pajėgsiu. Ir jei ką padariau, kad ir nedaug, tai ir už tą nedaug esu dėkingas tiems, kurie tikėjo ir pasitikėjo, kurie paskatino veikti. Gal ir tiems, kurie abejojo mano galimybėmis, nes vertė prieštarauti, kariauti, įrodinėti, bet aniems daugiau, anuos gražiau prisimenu.

Kodėl aš čia taip? Taigi antras mėnuo sėdžiu be darbo ir be pajamų. Ne šaldytuve ar palovy ieškau to darbo, siuntinėju gyvenimo aprašymą, skaitau darbo skelbimus, bet net tie, kas pažįsta, turbūt abejoja mano galimybėmis. Protingas, gabus, dar visai stiprus ir energingas, bet… Anądien, iš paskutinių pinigų susimokėjęs mokesčius, net paskelbiau socialiniame tinkle, kad galiu sniegą nukasti ir malkas suskaldyti (juk tikrai galiu), bet mama kritiškai įvertino mano užmojus, suskaičiavo, jog iš malkų skaldymo nepragyvensiu.

Bet ką aš čia apie blogą pavyzdį. Tų tikėjimo ir pasitikėjimo pavyzdžių pasaulyje pilna. Kad ir ta pati Ukraina, jau metus visam pasauliui įrodinėjanti, jog gali atsispirti keliskart didesniam niekšui. Ir pasaulis patikėjo. Gerai jau, ne iš pasaulio imkim, iš Lietuvos. Dar neužmiršom, kaip Bairaktarus Ukrainai pirkom, o štai tas pats Andrius Tapinas pasakė, kad GALIM dar padėti – susimesti radarams, kad priešai Ukrainos miestų ir elektrinių taip nežmoniškai nebombarduotų. Ir iš tikrųjų – galim. Per pirmas dienas po milijoną eurų, per kitas mažiau, bet galim. Ir tas galėjimas daro įspūdį net tik saviškiams, bet ir visiems europiečiams ar net amerikiečiams.

Ir traktorius, pasirodo, gaminti Rokiškyje galim. Ne tik plūgus ir akėčias. Nors beveik galvą guldau, jog daugiau nei 90 procentų rokiškėnų nelabai įsivaizduoja, ką ta Rokiškio mašinų gamykla iš tikrųjų gali. Pats tik dabar atsidariau jų puslapį internete ir nustebau.

Štai, artėja ne toks globalus, bet irgi svarbus dalykas – savivaldybių rinkimai. Ir kiek norinčių bei galinčių valdyti staiga atsirado. Na, gal ne visi taip jau gali, gal ne visi labai ir nori, turbūt yra tuose sąrašuose ir „iš reikalo“, bet mes tikrai GALIM išsirinkti. Neužmirškim tą dieną, kad galim, kad kiekvienas balsas svarbus ir kažką reiškia. O paskui nepamirškim išrinktiesiems pasakyti, jog jie gali. Gali būti mūsų balsu, būti atsakingi ne „iš reikalo“. Nes dabar net kai kurie kandidatai į merus atrodo ne pasitikėjimo verti, o užuojautos. Matyt, draugų ir bendražygių palaikymo ir paskatinimo trūksta, ne tik pasitikėjimo savimi ar išmanymo. Pasakyčiau gal ką nors ir daugiau apie tą politinį teatrą, bet negaliu – esu rinkimų komisijos narys, tai su bet kuo, kas gali būti palaikyta rinkimų agitacija, turiu elgtis labai atsargiai. Pasižadėjau.

Ne tik gyvenime, bet ir teatre, tame koncentruotame gyvenimo atspindyje (nors man labiau patinka vieno lenkų režisieriaus mintis, kad teatras ne atspindys, o kūrėjų reakcija į atspindį), ne kartą girdėjau sakant, jog tas ar anas dalykas neįmanomas pastatyti ar suvaidinti. Ir visada gelbėjo laiku pasakytas „aš moku“, „tu sugebėsi“, „mes galim“. Nuo jų kartais gali skraidyti. Ateikit į festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ (galim pavadinti kitaip, bet gal nenorim) ir įsitikinsit. Kadaise ir toks festivalis Lietuvos pakrašty atrodė visiška utopija, bet kažkas pasakė GALIM. Ir galim. Galim eiti ir žiūrėti.

O visi skandalai – jie apie negalėjimą, apie silpnųjų džiaugsmą, kad kitas irgi kažko nesugeba, negali, nemoka. Taip, gal jų irgi reikia, kaip kartais reikia nuodų sergančiam organizmui, bet dažnu atveju gydo ir geras žodis. Kaip tas Jėzaus Kristaus „Kelkis ir eik!“