Ateinantis ilgasis savaitgalis – Kovo 11-osios – savaitgalis. Ši data jau visiems laikams rašoma didžiąja raide, o dažnas mano kartos žmonių prisimena, ką veikė aną 1990 metų dieną. Aš asmeniškai tą vakarą buvau spektaklyje Šiaulių dramos teatre. Rodė Juozo Erlicko, tada dar ne klasiko, o jauno humoro avangardisto, „Blinkuvą“, režisuotą Audronės Bagatyrytės. Keistas atrodė tas spektaklis, iškėlęs nedorėlius, piktnaudžiaujančius tautiniais siekiais, besidangstančius Trispalvėmis. Tą patį gerokai vėliau negailestingai padarė Jonas Vaitkus, režisuodamas P. Vaičiūno „Patriotus“. Tik „Blinkuva“ dar nebuvo tokia neviltį kelianti, joje netrūko optimizmo. „Patriotų“ pabaiga, pamenu, sukrėtė: jaunoji, ateinanti į valdžią karta, pasirodo, nė kiek geresnė už nueinančią, netgi dar ciniškesnė, gudresnė, dar tobuliau gebanti manipuliuoti žmonėmis, idėjomis. Ne veltui Vaižgantas kažkada priekaištavo Vaičiūnui, kad tas taurų patrioto vardą į komediją įkišo, nors Vaičiūno pjesė tą naują ateinančią kartą kaip tik iškėlė kaip tikrus idealistus, kuriančius šviesesnę Lietuvą.
Visokių spektaklių kovą laukiu kasmet. Nieko keisto, kovas – teatro vilčių, išsipildymų ir nusivylimų mėnuo. Bet, gerai pagalvojus, visi mėnesiai tokie, kad tikiuosi ko nors įdomaus ir iš teatro. Bet dar ne apie jį. Dar kitąkart.
Tiesa, tada po spektaklio dar spėjau per televiziją pamatyti lemtingojo balsavimo pabaigą ir Nepriklausomybės atstatymo paskelbimą. Paskui dar ilgai sėdėjom su vienu iš draugų ir šnekėjom apie ateitį. Tiesą sakant, nežinojom, ko laukti ir tikėtis – tik miglotai įsivaizdavome, kaip gyvena tas „normalus pasaulis“, kelias link kurio atrodė neįmanomai ilgas ir miglotas.
Kovo 11-osios šventimo tradicijos dar vis kuriamos. Savo akimis mačiau, kaip Vilniuje tą dieną keliant Baltijos valstybių vėliavas Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų, rinkdavosi nedidelis būrelis žmonių, kuris kasmet vis augo, kol pradėjo aikštėje nebetilpti, kaip jau didelis būrys su orkestrais džiugiai žygiuodavo Gedimino prospektu iki Katedros, paversdamas sostinės centrą laimingų žmonių knibždėlynu, kaip tų eisenų darėsi kelios. Gal net gerai, kad gali žygiuoti su draugais ir bendraminčiais, kad niekas neturi Laisvės dienos monopolijos, kad nėra vienintelio teisingo būdo švęsti Nepriklausomybę.
Ji, ta Nepriklausomybė, nėra kažkoks baigtinis daiktas, kurį gali padėt į muziejaus spintą ir išsitraukti retkarčiais pasidžiaugti. Ji, kaip ir daugelis esminių dalykų – tikėjimas, menas – yra kelias, kuris neturi pabaigos, kuriuo eini visą laiką. Gal todėl ir šiemetinę Nepriklausomybės atkūrimo dieną daug kas švęs kelyje – žygiuos, važiuos dviračiais ir mašinomis. Labai norint, galima sudalyvauti net ne viename žygyje, nes jie vyks visas šventinio savaitgalio dienas. O tie, su kuriais nuėjai ar nuvažiavai ne vieną kilometrą, tau darosi nelyginant kokie giminės. Taip kuriasi bendruomenės. O visokie žygeivių sambūriai labai tvirti. Jie buvo ir vieni iš Sąjūdžio iniciatorių bei aktyvistų.
Gera, kad Kovo 11-oji tampa šviesia ir džiugia švente, vis mažiau dejuojame ir verkiame, liūdime dėl sudėtų ant Laisvės aukuro aukų. Be abejo, jas prisiminti visada reikia, bet geriau prisiminti kaip tuos, kurie eina su mumis tuo pačiu keliu, džiaugiasi tuo pačiu džiaugsmu, o jei stebi mus iš aukštybių, tai stebi laimingi matydami laimingus.
Be abejo, į Nepriklausomybę atėjome traumuoti, nelabai žinantys padoraus pasaulio taisyklių ir papročių. Bet kuo toliau, tuo mažiau užsienyje mus atpažįsta kaip rusus. Jau laisvi, jau ne įžūlūs iš nepasitikėjimo savimi, jau mokame kalbų ir žinome kaip bendrauti, nebereikalaujame kažkokių ypatingų teisių ir nemanome, kad visi mums kažką skolingi.
ačiū už pamąstymus su Švente