Kur grįžau dėl miegmaišio
Nei kur nakvosiu, nei ką pamatysiu, neplanavau. Žinojau tik, kad noriu apvažiuoti Lietuvą pakraščio rajonais.
Nuvažiavęs iki Kavoliškio prisiminiau, kad pamiršau miegmaišį, ir grįžau atgal. Čia nuojauta pasirodė teisi – vėliau, kai keturias naktis iš šešių teko miegoti mašinoje, nė akimirkos nepasigailėjau šio grįžimo. Nors naktų buvo labai įvairių – nuo +9 iki +18. Pasiimtos nedidelės mantos visai pakako, neprireikė nė asmens dokumento, nors pora kartų intuicija nuvedė ir į užsienį – į Latviją bei Lenkiją – ten žmonės ir pareigūnai draugiški, niekas niekur to dokumento nė nemanė prašyti.
Pirmąją dieną dar buvau smalsus, pamatęs rodyklę į kokį įdomų nežinomą objektą, ten ir sukau. Aplankiau Papilio piliavietę, iš kurios likusi tik nedidelė kalvelė ir gynybinis griovys. Labiausiai dar išvažiuodamas iš namų norėjau pamatyti garsiąsias karstines įgriuvas už Biržų, prie kurių iki tol nebuvau buvęs. Ir didžiausia Karvės ola, ir mažesnės Velykų ar Ievos, kitos duobės atrodo tikrai įdomiai, o vasarą ir panašių keliautojų, ne tik lietuvių, bet ir latvių, gana gausiai lankomos.
Kur jaunystės darbovietės miestas ir Kryžių kalnas
Toliau kelias vedė pro Pasvalį, Pakruojį, kur nuojauta pakuždėjo, jog gana pasisukioti po miesto centrą, o muziejus ir kitas lankytinas vietas geriau palikti kitam kartui. Taip per visą kelionę ir elgiausi: apeidavau rajono centro pagrindinę aikštę, o ilgiau sustodavau prie gamtos paminklų, piliakalnių, kur nors užmiesčiuose. Nuo Pakruojo kiek iškrypau iš numatyto maršruto ir užsukau į Radviliškį, kuriame baigęs mokslus dirbau trejetą metų. Miestas labai pasikeitęs. Ypač Kultūros ir poilsio parkas, kuriame sargavau – nelikę nė vienerių geležinių sūpynių bei atrakcionų, daug skulptūrų, gražūs takai ir gėlynai.
Visai vakare užsukau ir prie Kryžių kalno (ir ten dar nebuvau buvęs). Pasidžiaugiau, kad žmonių jau beveik nėra, tad ramiai pasivaikščiojau savo galvojimus galvodamas. Netoli Kryžių kalno radau ir nakvynę senoje pašto stotyje įsikūrusiame kempinge. Pro jį eina pagrindinė šv. Jokūbo kelio Lietuvoje (camino Lituano) trasa, tad lankytojų čia netrūksta. Ir tą vakarą kambarių nedideliame namelyje jau nebuvo, tad pasistačiau mašiną žaviame sename kempingo sode ir visai patogiai išsimiegojome abu su Fintu. Bemiegodamas supratau, kad rimtai kelionei su visomis atrakcijomis aplink Lietuvą vienos savaitės tikrai per maža.
Kur išgirtieji virtieniai ir parduotuvės be iškabų
Camino Lituano struktūra patogi keliautojams, todėl pusryčių užsukome į plačiai garsėjantį virtienių restoranėlį Joniškyje, kuris žygeivių patogumui atsidaro 8.30 ryte. Virtieniai tikrai verti visų gerų jiems kada nors išsakytų žodžių. Tiesa, tą rytą paaiškėjo, kad specialiai kelionei nusipirkta išorinė baterija (poverbankas) nekrauna mano mobiliojo, nes trūksta reikiamo laido, tad taupydamas energiją viename šiauriausių Lietuvos miestų Žagarėje nefotografavau, bet apėjome Žagarės dvaro parką, pasivaikščiojome po miesto aikštę, kur ne viena parduotuvė mano nuostabai neturi jokios iškabos ar reklamos. Paskui pagalvojau, jog vietiniai ir taip žino, kas, kur ir ką parduoda, o atvykėliui jokio skirtumo.
Prie Žagarės dar užlipome į legendinio kunigaikščio Žvelgaičio piliakalnį. Tiesa, istorikai, kaip neretai būna, kiek „apgadino“ gražią legendą. Atlikus archeologinius kasinėjimus pasirodė, jog ant šio kalno stovėjo ne lietuvių, o kalavijuočių pilis, o lietuviai ir gal tas pats Žvelgaitis buvo įsikūrę kitame Švėtės upelio krante…
Daugiau GR laikraštyje
