Gina Holvoet: „Šiemet laukiami nesijaučiame“

– Kaip po dvidešimties metų šiandien sekasi Jūsų Salų akademijai? Kiek mokslininkų, iš kokių šalių laukiate šiemet kalbininkų mokykloje Salose, kuri numatyta liepos mėnesį?

– Net sunku patikėti, kad Salų kalbotyros mokykla pradeda jau trečią dešimtį. Tiek daug visko būta ir daugiausia gerų dalykų. Daugybę kartų dalyviai kartodavo, kad „šių metų Salos yra pačios geriausios“, ir iš tiesų įvairiomis prasmėmis jos būdavo geresnės vienos už kitas. Pandemija buvo šiek tiek apkarpiusi mūsų entuziazmą, dalyvių į mokyklą rinkosi mažiau, paskaitos vykdavo hibridiniu būdu, nemažai žmonių jungdavosi prie paskaitų per nuotolį. Bet nepaisant to, mokykla ir muzikos festivalis sėkmingai vyko.

Šiais metais mes su Akseliu (profesorius A. Holvoet – Ginos vyras, mokyklos „siela“ ir įkūrėjas – aut. past.) daugumą mokyklos darbų perleidome jaunimui – Saloms ir kalbotyrai atsidavusiems doktorantams. Toks sprendimas puikiai pasiteisino: jaunoji komanda nepailsdama dirba, kad „Academia Grammaticorum Salensis“ išliktų pirmosiose kalbotyros mokslo gretose. Dvidešimt pirmajai „Academia Grammaticorum Salensis“, kuri suplanuota liepos 21–27 d., numatytos inovatyvios temos, kurios dar tik sporadiškai pradedamos dėstyti Lietuvos universitetuose. Lietuvoje pirmą kartą tokiu mastu bus kalbama apie kalbinių duomenų rinkimą, lauko tyrimus, duomenų apdorojimą bei statistinę analizę kalbotyrai – temas, kurios yra tarpdisciplininės ir jungia humanitarinius bei tiksliuosius mokslus. Specialių kursų skaityti į Salas atvyksta kalbininkai iš Suomijos, Šveicarijos bei Izraelio. Specifinės, itin aktualios tematikos dėka į Salas užsiregistravo per 40 dalyvių iš viso pasaulio – ne tik iš Europos šalių (Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija, Šveicarija, Vengrija, Suomija, Kroatija, Lenkija, Latvija), bet ir iš dar toliau (JAV, Japonija, Jordanija, Iranas, Kinija).

Mes didžiuojamės, kad mokslo požiūriu Salų mokykla yra inovatyvi ir pripažinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tokio sėkmingo kalbotyros renginio, turinčio šitokią tradiciją ir populiarumą, daugiau niekur nėra, tai pabrėžia ir atvykstantys garsūs lingvistikos specialistai. Salos tikrai įeis į kalbotyros istoriją ir apie jas neabejotinai bus rašoma vadovėliuose.

– Esame ne kartą rašę, kad mokslininkai iš viso pasaulio Lietuvoje kartais geriausiai žino Rokiškio rajone esantį Salų miestelį. Kuo jis toks brangus, kad žmonės prisiriša, reklamuoja jį, kalba apie atradimus, padarytus Salose? Koks fenomenas yra mūsų Salos?

– Manau, kad pirmiausia doktorantai, tyrėjai ir mokslininkai čia suvažiuoja dėl aukšto lygio paskaitų, galimybės diskutuoti, keistis idėjomis ir bendrauti. Jaunieji čia turi galimybę akis į akį susitikti su vadovėlinėmis garsenybėmis, jų akivaizdoje pasitikrinti savo idėjas, gauti patarimų. Patyrę tyrėjai džiaugiasi galėdami visą savaitę praleisti kolegų draugijoje formalioje ir neformalioje aplinkoje, diskutuoti, auginti jaunąją kartą.

Manau, kad prie  renginio sėkmės labai prisideda ir unikali renginio vieta – gamta, dvaras, nuošaluma, kaimo ramybė – tikra idilė. Jei rengtume mokyklą mieste, dalyviams kiltų daug pagundų išsiskirstyti grupelėmis po įvairias vietas, o čia visi beveik visą laiką kartu. Mėgaujasi diskusijomis, gamta ir ramybe.

Man Salos yra gimtinė. Pagalvokite, mūsų kolektyve yra žmonių, kurie nepraleido nei vienų metų, arba tokių, kurie per du dešimtmečius čia neatvyko vos keletą kartų. Jei prisimenate, kaip viskas atrodė tada – pirmaisiais metais negalėjom patikėti, kiek daug darbo prieš mums atvykstant nuveikė Salų bendruomenė. Žmonės rinkosi ir šveitė apleisto pastato sienas, langus, grindis, savo jėgomis lopė tekantį stogą. Prisimenu seniūnijos skelbimą prie parduotuvės: „Atvyksta baltistai, prašome apsitvarkyti savo kiemus.“ Bendruomenės palaikymas buvo stulbinantis, buvome vežiojami arklių traukiamais vežimais, vaišinami sūriu ir medumi, plukdomi po ežerą. Šis ryšys su bendruomene išliko iki šiol, nors laikas bėga, kai kurių žmonių, su kuriais nuoširdžiai bendravome, jau ir nebėra. Pirmaisiais metais ir mūsų dalyviai prisidėdavo prie dvaro tvarkymo, buvo metai, kai rinkomės diena anksčiau ir organizavome talką dvaro parkui tvarkyti – valėm, tempėm šakas, rinkom šiukšles. Jaučiamės lyg atvyktume į namus, kuriuos su meile kūrėme ir tvarkėme daugybę metų.

– Kasmet organizuojate ne tik kalbų mokyklą, paskaitas, bet ir muzikos festivalius. Per tiek metų kiek pasaulinio lygio žvaigždžių esate čia mums atvežę. Kodėl niekuomet neėmėte pinigų už tai, nors jums ir siūlyta?

– Muzikos festivalis natūraliai atsirado greta paskaitų. Mintis buvo ta, kad greta aukščiausio lygio mokslo turi vykti ir atitinkami meno renginiai. Iš tiesų, jūs pamenate, visokiausių garsenybių lankėsi Salose: Virgilijus Noreika, Martynas Levickis, Renata Marcinkutė, Liudas Mikalauskas ir daugybė kitų. Prisimenu, Vilhelmas Čepinskis po vieno iš koncertų sakė, kad yra daug koncertavęs prabangiose salėse išsipusčiusioms damoms ir svarbiems ponams, kartais reikšmingesniems už pačią muziką. Ir tik Salose jis pajutęs tą tikrąjį, betarpišką, nesumeluotą žmonių santykį su muzika, meno troškimą ir grožį. Nesvarbu, kad kažkas sausakimšoje salėje bandė triukšmingai atidaryti langą, ar ne vietoje pradėjo ploti. Jis čia koncertavo keletą kartų ir buvo atvykęs netgi su visu orkestru. Jadvyga Strolienė – visos Salos ją pažįsta – visada sėdėdavo pirmose gretose, o kai kuriuos atlikėjus asmeniškai pakviesdavo atvykti ir kitą kartą.

Mums niekad nekilo mintis pardavinėti bilietus. Mes ne verslo žmonės, stengiamės rasti lėšų atlikėjams atlyginti ir padaryti šventę mokyklos dalyviams, Salų, jų apylinkių, Rokiškio krašto žmonėms. Galbūt elgiamės keistai ir netipiškai, bet kitaip nemokam.

– Ar sulaukėte, palaikymo iš Rokiškio rajono žmonių, savivaldybės, politikų, bendruomenės? Ar jaučiatės čia reikalingi?

– Jau minėjau, kad palaikantis ir draugiškas bendravimas su sališkiais yra viena iš mūsų dvasią įkvepiančių jėgų. Jei nebūtume kasmet kviečiami išsiperti pirtyje, apdovanoti sūriais, vaisiais, medumi, jei žmonės nesirinktų į mūsų renginius, jei Salų bažnyčia nepriimtų koncertuoti mūsų atlikėjų, nesijaustume tokie stiprūs. Ačiū visiems, kurie laukiate ir užkalbinat gatvėje su klausimu – tai kada šiais metais atvažiuosite? Mes vis dar tikimės atvykti ir šiais metais.

Per tiek metų pergyvenom daugybę besikeičiančių valdžių, bendravome mažiausiai su 5 rajono merais. Buvo visko, mes niekad nesidangstėm saldžiom šypsenom, atvirai kalbėjom apie problemas ir lūkesčius, ieškojom geriausių sprendimų. Žinoma, darėm ir klaidų, gal kam nors galėjome atrodyti nedraugiški. Bet iš tiesų visada siekėm bendradarbiavimo ir Salų dvaro atgaivinimo, jo atvėrimo bendruomenės reikmėms – esam čia organizavę ir diskusiją su paveldosaugininkais bei kitais specialistais ta tema, suradę lėšų dušams ir sanitariniams mazgams įrengti. Galų gale visada rasdavom sutarimą ir su valdininkais. Nors šiais metais jau kilo rimtų abejonių, ar esam čia reikalingi. Laukiami tikrai nesijaučiame.

Mums šita vieta labai svarbi, čia gimė daug idėjų, užsimezgė draugysčių ir bendradarbiavimo, netgi susikūrė šeimos. Patikėkit, didžiulis būrys žmonių šią vietą pamilo kaip savo namus.

– Kodėl nesijaučiate laukiami? Ar mokslininkams nepagerėjo sąlygos po to, kai Salų dvarą Rokiškio savivaldybė išnuomojo Tautodailininkų asociacijai? Anksčiau net dušų nebuvo.

– Pirmieji reikšmingesni dvaro remonto darbai buvo pradėti dar prieš jį išnuomojant tautodailininkams. Bent keletas metų prieš išnuomojant dvarą Kamajų seniūnija buvo nupirkusi naują virtuvės įrangą – tai labai palengvino virėjų darbą, be to, buvo įrengti trys to meto standartus atitinkantys sanitariniai mazgai. Buvęs meras Antanas Vagonis po vieno mokyklos atidarymo pasižadėjo daryti viską, kad dvaras būtų sutvarkytas. Ir savo žodžio laikėsi, pradėjo kapitalinio remonto darbus. Su tautodailininkais atsirado daug pokyčių – intensyvėjo remonto darbai (kiek žinau, savivaldybės ir projektų lėšomis), kai kurios patalpos išgražėjo, o mes iš nuomininkų tapome subnuomininkais. Paradoksalu, bet, dvarui gražėjant, sąlygos mūsų mokyklai ėmė prastėti, o kaina augti šuoliais. Dalyviai apgyvendinami tuose pačiuose neremontuotuose kambariuose, guldomi į tas pačias senas, kadaise iš labdaros gautas lovas. Į daugelį patalpų esam nebeįleidžiami. Tad laisvės turim mažiau, vis daugiau žmonių turi spaustis viename kambaryje, o kainą nuo 3 eurų už naktį tautodailininkai pakėlė iki 15 eurų.

Sanitariniai mazgai visada buvo skaudžiausia tema. Vis dėlto, prieš tautodailininkų laikus dvare buvo 3 sovietinių laikų sanitariniai mazgai ir trys, įrengti bendradarbiaujant su mūsų mokykla, šiek tiek modernesni.  Jau buvom prisitaikę prie tų aplinkybių ir trūkumus tiesiog kompensuodavom gera nuotaika. Tautodailininkai panaikino galimybę patekti į daugelį dušų. Pernai naudojomės vienu sovietmečio laikų dušu ir vienu modernesniu dušu. Dvare gyveno 15 žmonių, išsivertė. Šiais metais dalyvių daug, dvare turėtume apgyvendinti bent 35 žmones ir padėtis atrodo gana įtempta. Prašome parūpinti lauko praustuvų, bet tokių pažadų negavome. Turės gelbėti ežeras ir Rūgpienių kaimo pirtis.

– Kiek šiandien mokate už apgyvendinimą, internetą, konferencijų salę? Ar jums tai įkandamos sumos? Pigiau neieškosite? Nepabėgsite iš Salų?

– Šiais metais iš tiesų esam įvaryti į kampą. Artėjant renginiui gavome pasiūlymą su smarkiai užkeltomis kainomis, daug didesnėmis už tas, kurias buvome sutarę rudenį, kai rengėm paraišką Salų mokyklai. Už konferencijų salę esam prašomi mokėti 3000 eurų vietoj sutartų 700. Nakvynės kaina nuo 15 eurų staiga pakilo iki 20 eurų asmeniui. Viena vertus, mes negalime atgaline tvarka pakelti dalyvio mokesčio, turime laikytis mokyklos skelbime duoto žodžio. Kita vertus, labai tikėtina, kad dėl dalyvių gausos šiemet kai kam teks nakvoti dviaukštėse lovose, spaustis kambariuose daugybei žmonių ir stypsoti eilėse prie dviejų varganų dušų. Blaiviai mąstant, kainos kilimas turėtų būti susijęs su paslaugos kokybės augimu. Šiandien matome, kad apgyvendinimo kokybė krenta, o kaina vis tiek didėja: mes juk vis tiek čia važiuosim, nes neturim kitos išeities.

Turime ir kitų pasiūlymų, Lietuvoje yra daug gražių vietų, kurios džiaugtųsi galėdamos pasididžiuoti tokiu renginiu. Svarstom įvairias galimybes, bet visgi norime išsaugoti tradiciją Salose. Vis dar neprarandam vilties ir bandom derėtis, tikimės ir rajono savivaldybės – šio dvaro šeimininko – supratimo bei tarpininkavimo. Gal kartais pavyks?

Mes juk ir vadinamės „Academia Grammaticorum Salensis“: Salų kabotyros mokykla. Tai kur mums trauktis? Į egzilį? Nors jau svarstom įvairius variantus.

– Šiek tiek apie save. Jūs – žinoma kalbininkė, mokslininkė, kurios paskaitų klauso įvairios šalyse. Ką tik grįžote iš darbinės kelionės Indijoje. Ką ten veikėte?

– Mano kaip mokslininkės šlovę jūs gerokai perdedate. Jokiais aspektais negaliu lygiuotis į tuos, kurie atvyksta skaityti paskaitų į Salas. Mano užduotis Salose – sudaryti čia atvažiuojantiems specialistams kuo geresnes darbo sąlygas.

Kaip filologė aš domiuosi Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istorija, lietuvių kalbos istorija, esu atlikusi tyrimų ta tema. Jeigu kam nors įdomu ir kas nors pakviečia, su malonumu paskaitau vieną kitą paskaitą apie senas lietuviškas Biblijas.

Beveik visą pastarąjį dešimtmetį koordinavau bendradarbiavimo su Lituanistikos ir baltistikos centrais užsienyje veikiančiuose universitetuose veiklas. Tokių centrų įvairiose pasaulio šalyse turime apie 30. Kelionės į Indiją metu lankėmės Džavaharlalo Neru universitete (JNU), kuris pagal mokslinę veiklą vertinamas kaip antrasis Indijos universitetas. Susitikome su Humanitarinių mokslų fakulteto dekane prof. Shoba Sivasankaran ir derinome praktinės lietuvių kalbos ir lituanistinių disciplinų įtraukimo į šio universiteto programą klausimus; taip pat lankėmės Literatūros akademijoje, Dev Sanskriti universitete Haridvare ir kitur. Ačiū Lietuvos ambasadorei Dianai Mickevičienei, tarpininkavusiai tvarkant įvairius reikalus ir organizuojant bendradarbiavimą su JNU. Įkurdami baltistikos centrą Indijoje tikimės, kad centre pavyks išugdyti bent keletą žmonių, gerai mokančių ir hindi (ar kurią nors kitą Indijos kalbą), ir lietuvių kalbą. Ir jie galės versti lietuvių literatūrą, kurti mokslinius, kultūrinius ir diplomatinius ryšius tarp abiejų šalių.

– Ačiū, Gina už pokalbį.

Mūsų įkainiai – ne prasigyventi, o išgyventi

Salų dvarą Rokiškio savivaldybė yra išnuomojusi rajono tautodailininkams. Jų vadovės, Salų dvaro valdytojos Birutės Dapkienės komentaras

„Negaliu darbuotojų sąskaita daryti nuolaidų, nes esame ne pelno siekianti organizacija, vykdanti socialinį verslą. Kalbininkai, gyvendami rūmuose, naudosis WC, dušais, migruos po visas dvaro patalpas. Būtina tvarkyti, valyti, dezinfekuoti patalpas papildomai, nes bus keturiasdešimt asmenų. Tai papildomo sąnaudos  tiek finansine prasme, tiek fiziniais darbuotojų ištekliais. Rūmuose papildomai privalės naktimis budėti darbuotojas. Nes iš praeitos patirties su kalbininkais būdavo ne tik rūmai neužrakinti (už asociacijos turtą jie juk neatsako), bet darbą turėdavome pradėti anksčiau, kad sutvarkytume nuorūkų likučius, ir tarą iš pakampių surankioti (žinoma, ne vaisvandenių)“, – „Gimtajam…“ sakė B. Dapkienė.

Kalbininkus ji informavo, kad nuo pernai vyksta pokyčiai mokestinėje sistemoje ne tik Salų dvare, bet ir Lietuvoje. „Kylant darbo užmokesčiui ir kitiems mokesčiams, esame priversti kelti įkainius. Mūsų įkainiai – ne prasigyventi, o išgyventi. Herbų salė – reprezentacinė salė. Nuoma valandai – 50 eurų. Kol buvo neremontuota, kaina buvo kita. Kalbininkams savaitei siūlome už 3000 eurų naudotis herbų sale su prieškambariu arbatėlei ir mūsų lankytojų pamėgta terasa. Jei netenkina kaina – siūlome alternatyvą už 700  eurų savaitei didžiulę aktų salę, kur yra internetas, projektorius ir projektoriaus ekranas“, – rašė B. Dapkienė.