– Kokį spektaklį statote Kalėdoms, kada žiūrovai jį pamatys?
– Šių metų Kalėdoms statome „Sniego Karalienę“ pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką. Tai – šilta, emocionali ir vizualiai turtinga komedija apie draugystę ir bendruomeniškumo svarbą. Duris į spektaklį atversime prieš pat Kalėdas, šeštadienį, gruodžio 20 dieną.
– Kodėl pasirinkote būtent šią pasaką?
– „Sniego Karalienė“ kalba apie gerumą, ištvermę, baimės ir drąsos santykį – apie siekį nepasiduoti net tada, kai pasaulis aplink atrodo atšiaurus, pavojingas ir neįveikiamas. Man atrodo, ši pasaka labai tinka mūsų laikams, kai aplink tiek daug triukšmo, vartotojiškumo ir skubos, o kartu – vis daugiau vidinio nesaugumo, pasimetimo ir susipriešinimo.
Ši istorija primena paprastą tiesą – kad tikrumas, šviesa ir šiluma slypi ne išoriniuose dalykuose, o mūsų gebėjime matyti vieni kitus, jausti ir rūpintis ar, kaip sako Gerda, „tiesiog būti šalia, kaip mūsų katė“. Gerdos kelionė pas Kajų yra vidinė kelionė – per tamsą į šviesą, per šaltį į jautrumą. Tai labai universali, žmogiška istorija, kuri, manau, gali paliesti tiek vaiką, tiek suaugusį. Be to, ši pasaka – tai ir mūsų kultūrinės atminties dalis. Ji augino ne vieną kartą, todėl norėjosi pažvelgti į ją naujai, per šių dienų patirtį ir kalbą, bet išlaikant jos esmę.
…Tai – mus supantys žmonės: tėvai, vaikai, klasiokai, mokytojai, taip pat tie, kuriuos dažnai smerkiame – visuomenės keistuoliai, atsiskyrėliai ir kiti, gyvenantys „už ribos“…
– Adaptavote pasaką šioms dienoms? Kas sudėtingiausia perkuriant, jei taip galima sakyti? Kokie bus tie pagrindiniai šiandienos akcentai? Gal galite išduoti keletą paslapčių?
– Taip, tai yra adaptacija – nors siužetas išlieka beveik tas pats, naujame scenarijuje yra labai daug nematytų personažų. Tai – mus supantys žmonės: tėvai, vaikai, klasiokai, mokytojai, taip pat tie, kuriuos dažnai smerkiame – visuomenės keistuoliai, atsiskyrėliai ir kiti, gyvenantys „už ribos“. Be pagrindinių temų – meilės, draugystės ir atsakomybės – paliečiame ir klimato kaitos, technologijų ir paauglystės temas.
Pasakos žanras iš savos tradicijos yra ne tik jaukus, bet ir šiek tiek baugus. „Sniego Karalienė“ – ne išimtis: pasakos eigoje dingsta vaikai, abu jie susiduria su keistomis suaugusiųjų pasaulio taisyklėmis, o dar nepamirškime ir Trolio, kuris smaginasi, kai jo piktasis veidrodis krečia šunybes. Todėl didžiausias iššūkis buvo suderinti šventišką nuotaiką, humorą ir jaukumą su tamsesniais bei gilesniais pasakos motyvais, neprarandant pasakos prasmės, kitaip tariant, „neprikuriant“ per daug. Kitas taip pat nemenkas iššūkis buvo sukurti tekstą, prieinamą ir kartu įdomų įvairios kartos aktoriams – tiek vaikams, tiek patyrusiems Rokiškio teatro nariams.
…Pasakos žanras iš savos tradicijos yra ne tik jaukus, bet ir šiek tiek baugus. „Sniego Karalienė“ – ne išimtis…
– Ką šiuo spektakliu norite pasakyti, kokią žinią perteikti?
– Spektaklis kalba apie tai, kad kiekvienas mūsų veiksmas, net ir mažiausias, turi reikšmę ir prasmę, ir tik mes patys galime kurti šviesesnę mūsų pačių realybę. Tai neatsiejama nuo supratimo, kad po saule esamene vieni, o ryšyje su kitais, ne tik žmonėmis, bet ir gamta. Kalėdų metu tai tampa dar svarbiau – šventė primena, kad šviesa, rūpestis ir šiluma yra ne abstraktūs simboliai, o kasdieniai mūsų pasirinkimai. Labiausiai noriu, kad žiūrovai iš šio spektaklio išsineštų su savimi šviesos ir šilumos jausmą, kuris lydėtų šventinę nuotaiką namuose ir kasdienybėje.
– Rokiškėnai visada iš anksto išpirkdavo bilietus į Metų palydų šou, kur būdavo daug muzikos, šou elementų, blizgesio ir dalyvaudavo labai daug žmonių. Kokia Jūsų spektaklio koncepcija?
– Ateinu su teatro patirtimi ir kūrybine vizija, kurios formavosi ilgus metus dirbant už Lietuvos ribų, tad, neabejotinai, 2025 formatas stipriai skirsis nuo Metų palydų šou – tai bus daugiau teatro spektaklis visai šeimai ir mažiau šou. Nors spektaklyje netrūksta veiksmo, judesio, muzikos, spalvotų kostiumų ir juoko, trupėje – net 30 aktorių, o gyvą muziką atliks grupė „Jaunatis“ ir ansamblis „Bella Fa“. Pats spektaklis nori žiūrovui priminti apie magišką žiemos laiką – tamsos, pasakų, susikaupimo, gilių sapnų ir jaukumo metą. Su visa komanda dirbame labai glaudžiai ir intensyviai, kad žiūrovas užčiuoptų būtent šią daugeliui su vaikyste susijusią ypatingą atmosferą.
Šiame spektaklyje man yra svarbiausias gyvas ryšys su žiūrovu, gebėjimas nerti į gylį, bet kartu ir džiaugsminga erdvė pasiausti, pasijuokti ir pasidžiaugti visiems kartu. Noriu, kad publika galėtų išgyventi pasaką, kurią daugelis puikiai pažįsta 2025 metų pasaulio kontekste. Tai gali būti netikėta patirtis tiek jauniesiems, tiek suaugusiems žiūrovams – juk tokia ir yra pasakos gyvavimo prasmė bei žavesys: ji lieka aktuali, besikeičiant kartoms.
– Kas vaidins ir ar sunku buvo atrinkti aktorius?
– Spektaklyje dalyvauja Rokiškio teatro bei vaikų ir jaunimo studijos aktoriai – tai susitikimas ir bendradarbiavimas tarp skirtingų kartų, kas yra labai svarbi šio spektaklio ir jo kūrimo dalis. Visi aktoriai, nepaisant amžiaus ar patirties, šiame kūrybiniame procese yra lygiaverčiai. Tokia dinamika įneša daug gyvybės, žaismingumo ir netikėtumo, ko ir siekiame.
Atranka buvo ne sunkumas, o didelis džiaugsmas – susirinko daug vaikų, jaunimo ir didelė Rokiškio teatro dalis. Visi lengvai, noriai ir entuziastingai įsiliejo į kūrybos procesą. Dažnai jaunoji trupės dalis net nenori palikti repeticijų – tai turbūt ir yra didžiausias įkvėpimas! Žinoma, „kastingas“ visada turi savo iššūkių – aktorius turi derėti su personažo energija, režisieriaus vizija, bet ir su kitais ansamblio nariais. Skirstyti vaidmenis nėra paprasta, tačiau šįkart mums išties pasisekė – pavyko suburti originalią ir talentingą trupę, kurioje kiekvienas turi savo vietą. Kai kurie sprendimai, manau, tikrai nustebins žiūrovus – o juk to ir norime.
Labai džiaugiuosi, kad Rokiškio teatro aktoriai atsidavę prisidėjo prie kūrybinio proceso, kuris galbūt nėra toks jau įprastas – kartu vystėme dramaturgiją, ieškojome personažų, dirbome per improvizaciją, judesį, žaismą. Ypač jauniesiems aktoriams suteikiau daug laisvės kurti pagal save, kad personažai taptų artimi ir tikri. Man svarbu, kad kiekvienas jaustųsi šio spektaklio kūrėju, o ne tik atlikėju – juk tik tada scenoje gimsta gyvas teatras.
