Retai taip būna, kad skaitytum įstatymo projektą, ir negalėtum patikėti tuo, ką matai. Kartą metuose, balandžio pirmąją, Melagių dieną, tokie dalykai nutinka. Šių metų melai jau išmeluoti. Seime svarstoma Darbo kodekso nuostata, kuria darbdavys bus įpareigotas ne mažiau kaip 25 procentus uždirbto pelno skirti darbuotojų skatinimui, yra tikra, nepramanyta. Dar daugiau – jai pritarė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Vadinasi, Seime yra daugiau nei vienas beprotis, o net ir vienas tokiai institucijai yra per daug.
Verslas, lyg ta auksinė žuvelė, jau tiek norų išpildė – ir darbo vietas sukūrė, ir mokesčius sumokėjo, ir gėrybių prigamino, tiek poreikių patenkino, bet kvailai bobai niekaip negana. Jai reikia, kad pati auksinė žuvelė jai tarnautų, kad verslas ketvirtadalį savo pelno atiduotų darbuotojams. Pagrindinis pasiūlymas pateikusio A. Matulevičiaus argumentas – įmonės moka per mažas algas. Eurostatas kaip tik paskelbė darbo valandos kainos dinamiką ES šalyse. Lietuva pagal darbo užmokesčio augimą užėmė ketvirtą vietą, darbo valandos kaina per metus padidėjo 6,1 procento. Greičiau darbo užmokestis augo Rumunijoje, Bulgarijoje ir Estijoje. Taip, buvo kelta minimali alga, ir politikai mielai sau prisiimtų visus algų didėjimo uopelnus. Apimti minimalios algos kėlimo euforijos, politikai siautėja, nebepaisydami net fakto, kad darbo užmokestis jau auga greičiau nei auga darbo našumas.
Darbo užmokestis mažas yra tik „į rankas“, bet ta kita – tik nedaug mažesnė – darbo kaštų dalis, kuri nukeliauja mokesčiais ir į Sodrą, tarsi aptemdyta ignoravimo akinių. Prieš rinkimus Seimo narius apima dosnumo kitų sąskaita protrūkis, bet į verslininkų pelną taip grobuoniškai dar niekada nebuvo nusitaikyta. Net jei tai liks tik žodžiai, tik sugadintas nepriimto įstatymo popierius, savo juodą darbą A.Matulevičius ir komitetas jau nudirbo. Jie pakiršino darbdavį ir dirbantįjį. Jie suteikė lūkesčių patikliems darbuotojams. Jie pagąsdino investuotojus. Mes, Lietuvoje, jau prie visko pratę, bet koks užsienio investuotojas išgirdęs tokias „naujienas“, tikrai puolė skambinti konsultantams su klausimais, kas gi čia darosi. Galų gale, jie apdergė įstatymus leidžiančią instituciją, eilinį kartą parodydami ją kaip nekompetencijos ir populizmo lopšį.
Pasakoje auksinė žuvelė nieko nebeatsakė žvejui, tik tyliai pasinėrė į gelmę, o pasakos pabaigą visi žinome. Pateiktą Darbo kodekso pataisą net sunku rimtai vertinti, ir greičiausiai ji nebus priimta. Bet Seime kartais nutinka keistų dalykų, kaip pavyzdžiui, praeitoje kadencijoje „per klaidą“ buvo balsuota už maisto prekių kainų reguliavimą. Tai štai jei „per klaidą“ toks reikalavimas atsirastų, panertų verslas giliai, kaip ta žuvelė – nieko neaiškinęs. Ką čia aiškinsi, jei per ketvirtį amžiaus elementarios rinkos ekonomikos tiesos kaip kuriems Seimo nariams taip ir liko nesuvoktos.
