Kamajiškiai padėkų atsisakė
Kontraversiškojo ministro atvykimui kamajiškiai buvo pasiruošę – vieną iš miestelio aikštės pastatų puošė didžiulė „baranka“ ir streiko ženklas su užrašu „Kultūra ne barankos skylė“. „Galukiemyje“ vyko ir streikuotojų visoje Lietuvoje suorganizuotas kino festivalis – parodytas Aistės Stonytės filmas „Mamutų medžioklė“, į kurį atvyko ir pati režisierė.
Ignotas Adomavičius į Kamajus (vėliau ir į Rokiškį) visgi atvyko, netgi atsivežė ir norėjo įteikti bene paskutinę savo ministravimo dieną pasirašytas padėkas kultūros darbuotojoms, bet pastarųjų mandagiai paprašytas nelipti į sceną, padėkas nunešė ir paliko seniūnijoje. Kadangi kultūrininkai padėkas priimti atsisakė, Kamajų seniūnija galės pasidėti į muziejų tikrą retenybę, beveik vienetinius trumpalaikio ministro valdžios ženklus.
Ignoravo
Rokiškyje Sąjūdžio aikštėje kultūrininkai ir jų palaikyti susirinkusi visuomenė bene demonstratyviai ignoravo atvykusį eksministrą, tad pastarasis pasifotografavo prie plakatų, nuošaliau atsistojęs pasiklausė M. K. Čiurlionio „Jūros“, pasigėrėjo šokiu ir, trumpai pasimėgavęs spaudos dėmesiu, bet nesulaukęs jokios reakcijos iš kultūrininkų, pasišalino.
Ko siekta šiuo atvykimu, belieka tik spėlioti, nes „Gimtojo…“ „raštininkas“ nusprendė, jog norėta išprovokuoti kultūros žmonių ryškesnę, gal net nelabai mandagią reakciją, o provokatoriams suteikti tribūną nereikėtų. Gal neprofesionali tokia nuomonė, bet irgi nuomonė.
Ramus ir labai inteligentiškas
O šiaip įspėjamasis kultūros streikas Rokiškyje buvo ramus ir labai inteligentiškas. Susėsta prie didelio stalo, prie kurio, deja, visi nesutilpo, tad stoviniuojančių aplink irgi netrūko. Ir jiems buvo pasiūlyta trikampių karštų Rokiškio streiko sumuštinių.
Kalbos buvo gerokai ramesnės negu Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose ir labiau skirtos parodyti, kad kultūra provincijoje yra, gyva ir turi tikrai didelių pasiekimų. Bet ar reikia kam nors tai Rokiškyje įrodinėti? Juk nesidomintys vis tiek nesužinos, o tuo gyvenantys ir taip viską žino. Pavojai, dėl kurių streikuotojai pasirinko šūkį „Tai gali būti paskutinis kartas“, beveik taip ir liko neįvardinti, o juk tai ne tik „Nemuno aušros“ padidėjęs dėmesys kultūrai ir kultūrininkams.
Užtat buvo smagu matyti visų kultūros ir ne tik jos įstaigų veidus, net ir patį rajono merą Ramūną Godeliauską. Bet ne jį labiausiai, o dailininką Raimundą Gailiūną, kuris prisipažino nelabai dalyvaujantis visokiuose renginiuose, daugiau dirbantis užsidaręs savo studijoje, bet kartais jį patį stebina baimių, įkūnytų drobėse, nužengimas į realų gyvenimą.
O sutikti kultūros darbuotojai iš Panevėžio rajono Miežiškių, meno vadovė ir režisierė Jurga Švagždienė su vyru muzikantu Linu Švagždžiu, sakė atvažiavę ieškoti laisvos dvasios ir čia ją radę. Streiko renginiai Panevėžio rajone vyko vangiai ir, ko gero, nebuvo labai pageidaujami. Ne be reikalo panevėžiečiai prie streiko prisijungė vieni paskutiniųjų.
Po turiningo pasisėdėjimo prie stalo visi rinkosi į Kultūros centro didžiąją salę pasižiūrėti filmo „Dangaus stulpai – skambančios sinagogos“, kurio kūrimo procese dalyvavo ir Rokiškio teatro aktoriai. Filmą pristatė jo režisierius Laurynas Valkiūnas.
Kas toliau?
Įspėjamasis kultūros streikas, apėmęs visą Lietuvą, įvyko. Kai kas kelia logišką klausimą: ar ras kultūrininkai jėgų atsispirti būsimam naujam „Nemuno aušros“ kultūros ministro teikimui. Ar nesibaigs protestas niekuo. Juolab, baigiasi finansavimo ateinantiems metams konkursų paraiškų teikimo terminai. Ir nors sakoma, jog protestas ne apie pinigus, ar jie nenugalės?
