– Kiek žinau, tai trečioji Jūsų knyga. Ką ras ją atsivertę? Kokios temos Jums svarbios?
– Taip, tai trečioji mano knyga. Knygos įžanginiame žodyje rašiau: ,,Sakoma, kad laikas plaukia tarsi upė. Kartais atrodo, kad net ne plaukia lėta srove, o tiesiog lekia šuoliais. Pralekia pro šalį vaizdai, veidai. Pralekia, nunyra į praeitį ir užsimiršta. Kūryba yra būdas įamžinti brangiausias akimirkas, dar kartą išgyventi tai, kas buvo gražu, šviesu, kartais net liūdna, skaudu. Taip ir gimė ši trečioji mano knyga. Pirmoje dalyje trumpi poetiniai pamąstymai, iliustruoti nuotraukomis. Kas gimė pirmiau: žodis ar vaizdas? Sunku atsakyti. Vieną kartą iš kažkur ateina mintis, frazė, tada jas paveja vaizdas, kitą kartą būna priešingai – eini ir pamatai, kaip nuo dar nuogos obels šakos nulaša vandens lašelis… Ir tada paskui jį ateina žodžiai. Kitaip sakant, visada nugali žodžio ir minties draugystė. Antroje dalyje sudėtos kelerių metų esė. Tai irgi bandymas surinkti svarbias akimirkas, susidėlioti jas į lentynas.“ Taip gimė ir knygos pavadinimas – ,,Atminties lentynose“.
– Kas Jus verčia kurti šiandien, kai knygos, poezija, švelniai pasakius, trečiame plane?
– Dabar dažniausiai rašau haiku (trumpi, trijų eilučių poetiniai pamąstymai). Jie dažniausiai kyla pamačius kokį nors gražų vaizdą, kurį norisi užfiksuoti. Eilėraščiai dažniausiai gimsta, kai širdyje sumaištis. Kai labai gera, tai ir taip gera, nereikia ir eilėraščių… Apskritai kūryba – tai būdas pasakyti sau ir kitiems, kas man labiausiai rūpi, tai lyg išsigelbėjimas nuo blogų minčių.
– Kas Jūsų skaitytojas, koks žmogus, kokiam rašote?
– Sunkus klausimas. Kai rašau, negalvoju, kas skaitys. Ilgą laiką (dar nuo studijų) rašiau tiesiog sau, kokį eilėraštį panaudodavau kaip sveikinimą draugams. Plačiau kūryba dalintis pradėjau gana keistai. Daugiau nei prieš 10 metų bendraujant su kunigu Virginijumi Šimukėnu išgirdau pasiūlymą ką nors parašyti į trijų parapijų, kuriose jis dirbo, laikraštį ,,Liepsnelė“. Nusiunčiau ,,Liepsnelės“ redaktorei Redai Kiselytei, kuri paskatino toliau dalintis kūryba, rekomendavo stoti į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą (LKRS), kurios nare esu. Taigi, pirmieji mano skaitytojai buvo Čedasų, Žiobiškio ir Suvainiškio parapijų skaitytojai. Vėliau kūryba spausdinta LKRS leistuose almanachuose.
Kartais savo sukurtus tekstus skaitau mokiniams per pamokas. Apskritai labai noriu, kad mokiniai pamiltų literatūrą, poeziją. Pradėjusi mokyti kokią nors klasę, visada pasakau mokiniams, kad turiu kelis tikslus. Aišku, svarbu suteikti žinių, padėti pasiruošti egzaminui, bet visada pabrėžiu, kad ne mažiau svarbus mano noras, kad ir išėję iš mokyklos mokiniai neprarastų ryšio su literatūra, kad pamiltų poeziją. Džiaugiuosi, kai gaunu laišką iš buvusio mokinio, kur jis pasakoja, kad perskaitė labai įdomią knygą, kad pamatė įdomų spektaklį. Kai kas išsineša ir meilę poezijai.
Daugiau „Gimtajame…“
