Justa Petronienė: „Ji buvo tiesos ieškotoja“ 

Į „Gimtojo Rokiškio“ klausimus atsakė vienturtė jos dukra, sostinėje gyvenanti psichologė Justa PETRONIENĖ – vienintelis Rokiškio vaikas, kurio abu tėvai atminimų lentoje atrado savo vietą, nors nė vienas jų gyvenime „nebuvo garbės lentų žmonėmis“. Cituojant dukrą, tiesos ieškotojai, nenorėję ir nemokėję meluoti nei sau, nei kitiems. Rokiškiui pasisekė, kad Justos tėvai sugrįžo čia gyventi…

– Esi vienintelis Rokiškio vaikas, kurio dabar jau abiejų tėvų vardai pas mus neužmiršti, įamžinti atminimo lentoje ant Kultūros centro. Praėjusią savaitę atvažiavai su vaikais į pagerbimą. Tikriausiai neklystu, jog jauti dėl to išskirtinius jausmus. Ar galėtum kažkaip tuos jausmus apibūdinti?
– Labai džiaugiuosi ir dėkoju rokiškėnams, kad abu mano tėvai – Elena ir Vytautas Vajegos – pagerbti Rokiškio krašto kultūros veikėjų lentoje. Kaip jau sakiau per pristatymą, niekada nebuvo garbės lentų žmonėmis, bet šia draugija tikrai didžiuotųsi. Na, ir galima pajuokauti, kad lenta mėlynoji, nebe raudonoji. Kalbant apie jausmus, kvietimas atvykti į ženklo mano Mamai atidengimą buvo netikėtas. Jos šimtmetis rugpjūčio 21 dieną, planavom minėti vėliau. Kvietimas maloniai nustebino, galėsim apie jubiliejų prisimint visą vasarą ir rudenį. Na, o jaunajai šeimos kartai literatūros ir kultūros dalykai nesvetimi.

– Kai kalbėjom prieš šešerius metus apie Tėtį, klausiau, kaip apibūdintum jį keletu sakinių visai apie jį nieko nežinančiam žmogui. To paties dabar klausiu apie Mamą? Kokia ji buvo Tau? Kaip šiandien matai jos palikimą?
– Turbūt kaip ir daugeliui – artimiausias žmogus. Aš buvau vėlyvas vienintelis vaikas. Mamai buvo šiek tiek per keturiasdešimt, kai gimiau. Tiems laikams tai buvo neįprasta. Tačiau tėvų gyvenime buvo daug išbandymų, ligų. Taip jau likimas susiklojo. Kai ji mirė, man suėjo trisdešimt. Buvo rūpestinga, mylinti. Kažkaip sugebėjo derinti buitį su kūrybiniais darbais, darydavo viską vienu metu. Pavyzdžiui, rašydavo scenarijų Rokiškio kultūros mokyklos agitbrigadai (taip buvo vadinamos humoro grupės, 1976 metais RKM užėmė 2 vietą, buvo parodyta per LTV) virdama sriubą. Manau, kad buvo intelektuali, gilių interesų. Tiesiog dėl politinių, ideologinių, asmeninių aplinkybių nesusiklostė kūrėjos, poetės ar literatūros mokslininkės karjera. Na, bet Rokiškiui pasisekė, kad sugrįžo čia gyventi. Elena Naginskaitė-Vajegienė buvo pedagogų, lietuvybės puoselėtojų Adelės ir Stasio Naginskų dukra. Manau, jai buvo labai svarbios tėvų visuomeninės, švietimo, kultūros idėjos, jautė pareigą, įkvėpimą tęsti jų darbus.

– Ką paveldėjai iš Mamos? Kalbu ir apie rankraščius, apie fiziškai apčiuopiamus, puslapiuose esančius tekstus ir apie tai, kas neapčiuopiama? Kas brangiausia?
– Yra likę keli sąsiuvinukai ankstyvos poezijos – pradedant Rokiškio gimnazijos moksleivės, nuo 1944 metų Vilniaus universiteto pirmojo pokario kurso studentės užrašais, išmargintais V. Mykolaičio-Putino pastabomis. Jis buvo jos profesorius, poetų būrelio globėjas. 1946 metais buvo priimta į Jaunųjų rašytojų sekciją prie Rašytojų sąjungos, tačiau ideologiškai neįtiko, kūrėjos karjera buvo užkirsta. Iš kambario bendranuomininkės Irenos Veisaitės sužinojo, kad yra sekama KGB, skundžiama kurso „draugo“ Kosto Kubilinsko, turėjo būti labai atsargi.

Pasiūlytą aspirantūrą atidėjo, išvyko slaugyti sergančio tėvo ir dirbti į mokytojų seminariją Alytuje, kur susipažino su V. Vajega. Po metų visam laikui sugrįžo į Rokiškį.
Kas neapčiuopiama, sunkiausiai nusakoma – manau, kad Mama buvo tiesos ieškotoja, nenorėjusi meluot nei sau, nei kitiems, garbingas, padorus, talentingas žmogus, kartu labai giliai jaučianti, apmąstanti. Iš to ir atsirado poezija.

– Mama rūpinosi Rokiškio krašto kultūros istorijos atmintimi, buvo ir almanacho „Prie Nemunėlio“ redaktorė, rašė apie kraštui svarbius žmones, rinko autentiškus krašto prisiminimus. Kokia Tavo nuomonė apie tai, kad kultūriniams leidiniams šiandien „nukerpami sparnai“, nustojama finansuoti. Ar reikia dar kultūrinės spaudos karaliaujant socialiniams tinklams, dirbtiniam intelektui? Kokia tuomet prasmė to, kas surinkta?
– Prasidėjus Atgimimui, tiesiog jautė atsakomybę perduoti ateities kartoms kultūrinį, literatūrinį palikimą. Sovietmečiu apie daug ką nebuvo kalbama, neskelbtos „medžiagos“ tikrai užteko. Kai pagalvoji, įdomiai tada atrodė redakcija: 1989 metais Alfonsui Keliuočiui buvo 74-eri, Vytautui Vajegai – 70, Elenai Vajegienei – 64 metai, visi jau senokai pensininkai, galėjo gi tik savo kiemais ar sveikatom rūpintis.

Laikraštį leido iki 1996 metų, kol Mama visai pasiligojo. Rašė originalius straipsnius, patys rinko medžiagą apie Rokiškio kraštui svarbius žmones, įvykius, vedami entuziazmo ir patriotizmo. Jokio „copy-paste“ nebuvo, viskas parašyta, surinkta pačių. Džiugu, kad didelis darbas padarytas – tie pirmųjų 16 „Prie Nemunėlio“ numerių yra nuskanuoti bibliotekos. Norėtųsi, kad būtų galima ir pagal autorių ar temą rasti tuos puikius straipsnius. Gal jubiliejaus proga būtų galima papildyti jau pradėtą archyvavimo darbą.
Dirbtinis intelektas žmogiško ryšio, kultūros dalykų tikrai nepakeis, arba tiesiog nustosime būti žmogiški. Jei į kultūrą, istorijos paieškas neinvestuosim, gresia ir tautinio, ir žmogiško tapatumo erozija.

– Kodėl vienintelė Tavo Mamos poezijos knyga „Viskas arba nieko“ išėjo tik po mirties? Juk skaitau, kad pirmąjį eilėraštį parašė būdama dvidešimties. Literatūrologai rašo, kad ji nerašė „poetiškos poezijos“, eilėraščiuose nebuvo nė šešėlio lengvabūdiškos žaismės…
– Poezijos rinktinė galėjo būti išleista tik Atgimimo metais. Galbūt keleriais metais anksčiau, tačiau Mama labiau rūpinosi visuomeniniais reikalais – kūrė Mokytojų sąjūdžio grupę, „Prie Nemunėlio“ kultūros metraštį, surinko ir parašė Rokiškio švietimo ir kultūros istorijos apybraižą knygoje „Rokiškio Tumo- Vaižganto mokyklai-75“. 1993 metais keletas eilėraščių buvo spausdinti „Lietuvos aide“, rajono laikraščiuose. Reikia prisiminti, kokiomis sąlygomis tada gyvenom – pradžioje nebuvo net popieriaus spausdinimui, labai skurdžios leidybos sąlygos. Pati atrinko eilėraščius leidiniui. Sulaukti poezijos rinktinės sutrukdė sunki liga, mirė turėdama tik 71 metus. Nebuvo tada nei fondų, nei valdiškos paramos, knyga išleista šeimos lėšomis. Man atrodo, kaip tam laikui – labai graži, papuošta sesers dailininkės Ievos Naginskaitės grafika.

– Jei aš noriu paskaityti viską, kas yra apie E. Vajegienę – ką siūlytum atsiversti pirmiausiai?
– Siūlyčiau paskaityt poezijos rinktinę, pasirašytą literatūriniu vardu –  Alė Naginskaitė „Viskas arba nieko“. Poezija daugiausiai gali pasakyt apie žmogaus vidų. Na, o šimtmečio proga, tikiuosi, dar straipsnių bus, manau, ji to nusipelnė.

– Kaip švęsite šimtmetį šį kartą?
– Tikimės paminėti rudenį Rokiškio bibliotekoje, kai jau tas šimtas metų bus suėjęs. 

– Ačiū už pokalbį. 

Iš „Gimtojo Rokiškio“ archyvo – kelios ištraukos apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę: 

 „Pedagogės, poetės E. Vajegienės (1925 08 21–1997 02 13) vaikystė prabėgo Rokiškyje, pedagogų, Lietuvos tarpukario inteligentų Adelės ir Stasio Naginskų šeimoje. Mokslus ji pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Skatinama mamos A. Diržytės-Naginskienės, aktyviai reiškėsi mokyklos literatų būrelyje, dalyvavo literatūros vakaruose. Gimnazijos pedagogai pastebėjo merginos kūrybinius gebėjimus, literatūros mokytojai jai prognozavo profesorės ateitį. 1940 metais prasidėjo Lietuvos okupacija“. 

— 

„Išmetimas iš literatų sambūrio sudaužė jaunosios kūrėjos iliuzijas, ji rašė labiau sau, nenorėjo per daug savo kūrybos rodyti: 

Kad nežinotų nieks,
Kad nematytų nieks,
Aš savyje ugnelę gesinu.
Slepiu giliai po klodais pelenų…
Kad nežinotų nieks…
Kad nematytų nieks…
(1946 m.) 

Baigusi Vilniaus universitetą, rokiškietė buvo kviečiama į aspirantūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tačiau jautė, kad kūryboje turės daryti kompromisus dėl savo įsitikinimų, sąžinės. Aspirantūrą laikinai atidėjo. Pasirinko kitaip: mirus mamai, įsikūrė Alytuje, šio miesto sanatorijoje gydėsi tėvas S. Naginskas. Dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Eidama į mokytojų seminariją J. Basanavičiaus gatvėje ji susipažino su lituanistu ir muzikantu Vytautu Vajega. Sumainiusi žiedus Vajegų šeima iš Alytaus 1952 m. persikėlė gyventi į Rokiškį – didelį tėvų namą netoli mokyklos. Abu sutuoktiniai, pradėję pedagoginę karjerą, pasinėrė į saviveiklą: žmona J. Tumo-Vaižganto gimnazijos scenoje pradėjo statyti Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“, kurią režisuoti baigė sutuoktinis. Šis spektaklis buvo ypač populiarus tarp rokiškėnų. Iš gimnazijos E. Vajegienė perėjo dirbti į Rokiškio kultūros mokyklą, dėstė užsienio literatūrą, bendraudavo su režisūros specialybės dėstytojais, rašė scenarijus spektakliams, agitbrigadoms, kūrė ir poeziją, tačiau daugiau sau, o ne skaitytojams“. 

 — 

„Literatūrologė R. Mikšytė poezijos rinkinio „Viskas arba nieko“ recenzijoje rašo: „Alės eilėraščiuose nebuvo nei šešėlio lengvabūdiškos žaismės, peizažinio dekoro, estetinių efektų. Ji nedarė „poetiškos“ poezijos. <…> Eilėraščiuose vėrėsi mintis, potekstė, loginis diskursas, bundančios stiprios asmenybės išgyvenimų apmąstymas. Dvidešimtmetės poetinėje biografijoje įsirėžė Vilniaus griuvėsių panorama, bildant traukiniais namo lydintis išniekintų sodybų peizažas, sutryptos dvasinės vertybės. <…> Nepalūžo. Nerašyti negalėjo. Neišdavusi, nepardavusi už grašius nei eilutės, įsirašė jau laisvoje gimtojo miesto spaudoje („Gimtajame Rokiškyje“ – aut. past.). Nubyrėjo jaunatviško nerimo tradicinės literatūrinės klišės. Atsirado sveikos autoironijos, autentiškų metaforų.“

— 

„Rajono literatė, pedagogė Vida Papaurėlienė mano, jog E. Vajegienė buvo lyg tiltas tarp senosios ir naujosios inteligentijos, enciklopedija, kuri ne viską pasakė, ką galėjo ir norėjo. Atgimimo metais „jos žodis ir mintis tapo laisvi, pasakojimai – bešališki, nes ji kalbėjo taip, kaip pati suvokė ir vertino“. V. Papaurėlienė dalyvavo E. Vajegienės poezijos knygelės pristatyme Rokiškio viešojoje bibliotekoje. Jos atmintyje išliko knygoje išspausdintas lino raižinys, kuriame – peizažas su pušimi kalne. „Ta pušis ir simbolizuoja Alę, jos gyvenimą. Ji negalėjo ir nenorėjo kolaboruoti. Ji buvo laisva ir žinojo, kad ir Lietuva bus laisva, ir tada ne tik ji galės laisvai išsakyti mintis. Jos poezija – tai tarsi kabinimasis į kalnagūbrius, ir tas kabinimasis su tikėjimu“, – sakė V. Papaurėlienė“.