Ir štai ką ji atsakė: „Ir noriu, ir nebenoriu nieko sakyti, nes galiu sugadinti šventines nuotaikas. Bet… jei bent vienas mano sakinys kai ką privers pasilikti namuose, nenusipirkti kažin kelinto silkės indelio ar kokio blizgančio šūdniekio… Tik nerašykite mano pavardės, nes labai pavargau nuo medikams skirto pykčio, pavargau, kai sako: „Tai jūs gydykit ir nemirs, o dabar nieko nedirbat.“ Susidūriau su tuo per šiuos metus ne kartą. Net kaimynas, sutikęs mane grįžtančią ir vos neverkiančią iš nuovargio ir bejėgiškumo, vakar klausia: „Tai ką, tau atostogos?“ Nieko nebenoriu tokiems žmonėms aiškinti ir įrodinėti. Iki pandemijos net neįsivaizdavau, kad žmonės gali būti tokie ciniški, kartais žiaurūs, kad, atleiskit, pasakysiu grubiai, „gali šokti ant reanimacijoj dūstančio“. Dalis jų gal tokie ir nėra, gal iš tiesų nesupranta, nesuvokia. Bet yra valdžia, yra išsilavinę žmonės, priimantys sprendimus, tarnaujantys mums, atsakingi už tautą. Realybėje atvirkščiai vyksta. Jų cinizmas yra nusikalstamas, net apgalvotas ir pasvertas. Tai dėl jų dabar griūva visa sveikatos sistema. Todėl aš jau nebežinau, kaip išlaviruoti. Jau labai per vėlu. Tegu tai būna kiekvieno sąžinės, sugebėjimo suprasti, kas dedasi, ir atjausti reikalas.“
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
