Kas tai – nešališka žiniasklaida?

VšĮ „Internews Baltija“ projektų direktorė Jolanta TARASEVIČIENĖ pasidalino savo įžvalgomis, atsakydama į klausimus:

– Kokie požymiai rodo, kad žiniasklaidos priemonė yra šališka? Kaip nustatyti jos patikimumą?

– Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam ji priklauso. Tai, ar žiniasklaidos priemonė priklauso politikams ar verslui, turės įtakos ir leidinio turiniui. Taip pat turiu pastebėti, kad kiekvienas žurnalistas kuriuo nors konkrečiu atveju gali būti šališkas, o kitu – nešališkas. Vertinti reikia kiekvieną atvejį atskirai, pasvarstyti, kam ta informacija galėtų būti naudinga, kokie gali būti pateikiamos informacijos tikslai. Yra tam tikros žiniasklaidos priemonės, kurios, mano supratimu, patikimos. Tai, mano nuomone, yra visuomeniniai transliuotojai, nes žinau principus, kurių jie laikosi. LRT esu dirbusi apie 30 metų, žinau virtuvę ir galiu teigti, kad tai patikima žiniasklaidos priemonė. Negalima nuvertinti ir kitos žiniasklaidos. Manau, yra puikiai dirbančios regioninės žiniasklaidos, ne tik respublikinės. Iš žiniasklaidos priemonės norisi, kad, esant dviem skirtingoms nuomonėms, priešingoms stovykloms, būtų išklausytos abi pusės ir pateikta abiejų nuomonė. Išgirdus kokią nors žinią, visada reikia įjungti kritinį mąstymą, netikėti skelbiamomis tiesomis aklai, bet ieškoti daugiau informacijos šaltinių, ypač jeigu kyla abejonių. Visiškai negalima pasikliauti socialinių tinklų gandais, o žiniasklaidos priemonių žurnalistai pirmiausia turėtų laikytis žurnalistų etikos principų.

– Koks Jūsų požiūris į užsakomąją žiniasklaidą, atitinkamai pažymėtą kaip reklama su užsakymo numeriu? Ar žiniasklaidos priemonė, kurioje gausu reklamos – šališka? Juk tai atitinka įstatymus ir padeda žiniasklaidos priemonei išsilaikyti.

– Kai aiškiai pažymėta, jog tai yra reklama, viskas yra gerai. Užsakomieji straipsniai nerodo, kad žiniasklaida yra šališka. Gali būti tik perlenkta lazda, kai nuolat vienoje žiniasklaidos priemonėje reklamuojamas koks vienas politinis veikėjas arba vienas įtakingas verslininkas. Tada galima suabejoti, ar žiniasklaida nėra įtakojama. Jeigu žurnalistai moka puikiai rašyti, kad ir užsakomuosius straipsnius, rašo, kas aktualu skaitytojams, tai kodėl ne? Bet kokiu atveju geriau originalus turinys, negu PR agentūrų pranešimai. Reklama suteikia galimybę žiniasklaidai išsilaikyti. Gaila, kad vis dar skaitmeninės žiniasklaidos priemonės nesugeba savo skaitytojų įkalbinti prenumeratai. Prenumeratorių lūkesčius tenkinantis turinys būtų žingsnis link objektyvumo, nešališkumo.

– Ar galima teigti, kad provincijos žiniasklaidos priemonės yra mažiau šališkos, kadangi jose mažiau užsakomosios žiniasklaidos (reklamos) nei respublikinėse?

– Visiškai nesutikčiau. dažniausiai susijęs su verslu. Na, o jeigu vietos savivaldybė skelbia savo informaciją skelbia tik vienoje žiniasklaidos priemonėje iš dviejų, kai kitoje visiškai nieko neskelbia, tada galima suabejoti, ar tai nėra šališkumo požymis. Žiniasklaidos priemonė pirmiausia turi ginti viešąjį interesą ir teikti informaciją, analizuoti tai, kas aktualu skaitytojams. Pavyzdžiui, jeigu viename rajone yra du priešiškų pažiūrų leidiniai, tai kai valdžia ką nors „prisidirba“, tai abejotina, ar palaikantis valdžią leidinys rašys kritinį straipsnį.

– Jeigu nustatant, ar žiniasklaidos priemonė yra objektyvi ir nešališka, svarbu žinoti jos savininkus, kur šios informacijos ieškoti eiliniam Lietuvos gyventojui?

– Rajone paprastai žmonės žino, kam priklauso laikraštis ir kas yra jo redaktorius. Būna, kad kai kurie laikraščiai ir neskelbia šios informacijos. Man tai kelia negerų minčių. Viešumas, kai be baimės pateikiama informacija, kas yra žiniasklaidos priemonės savininkai, redaktorius, kokie šių priemonių biudžetai, pajamų šaltiniai, didina jų patikimumą skaitytojų akyse. Pavyzdžiui, LRT jau daug metų skelbia savo metines veiklos ataskaitas, taip pat ir finansinę ataskaitą. Laisvės TV taip pat skelbia savo veiklos ataskaitas, skaidriai nurodo visus pajamų šaltinius. Deja, tarp privačių žiniasklaidos priemonių tokių nėra daug. Manau, svarbu žinoti, kas yra žiniasklaidos priemonės akcininkai, rėmėjai, kokie jų pajamų šaltiniai. Manau, žiniasklaida turėtų būti kuo atviresnė ir demonstruoti skaidrumą.

– Kaip manote, ar be reklamos (užsakomosios žiniasklaidos) galėtų išgyventi tiek regioninė, tiek respublikinė žiniasklaida, išskyrus mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą LRT?

– Nelabai žinau tokių žiniasklaidos priemonių, kurios dabar pragyventų be užsakomojo turinio kūrimo. Manau, be to išgyventi būtų sunku. 

– Ar šališka, ar nešališka yra žiniasklaida, kuri išsilaiko iš mokesčių mokėtojų pinigų, pvz., LRT? Beje, net čia pastebėjome užsakomojo turinio.

– Kiek žinau, LRT nekuria ir netransliuoja užsakomojo turinio. Visuomeniniam transliuotojui leidžiama transliuoti tik socialinę reklamą ir pagal tarptautines licencijų sutartis privalomą reklamą, pvz., per „Eurovizijos“, tarptautinių sporto čempionatų, olimpiadų transliacijas. Jeigu yra pasirašyta sutartis, kad LRT transliuos renginį, ją turi vykdyti, o kartu ištransliuoti ir reklamą. Visuomeninis transliuotojas atidžiai stebi, kad neprasprūstų firmų pavadinimai ir pan., kas veiktų kaip paslėpta reklama, o už padarytus pažeidimus yra baudžiama.

– Ar galėtumėte išvardinti žiniasklaidos išgyvenimo būdus, jeigu reklama (užsakomoji žiniasklaida) rodo šališkumą?

– Aš nemanau, kad skelbiama reklama arba užsakomasis turinys rodo žiniasklaidos priemonės šališkumą. Tai – pajamų šaltinis, būtinas žiniasklaidos priemonei išgyventi. Šališkumą galėtų rodyti nebent įtartinai didelis kokios nors vienos politinės partijos arba vienos konkrečios įmonės reklamų kiekis.

Dalį klausimų apie žiniasklaidos priemonių šališkumą palikome ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto partnerystės docentei Daliai BANKAUSKAITEI:

– Atkreipkime dėmesį į antraštes. Ką manote apie jas? Kas skaitytojus galėtų jose erzinti?

– Antraštė turi sudominti, bet nesuerzinti ir neapgaudinėti. Kokybiška, profesionali antraštė informuoja ir skatina skaityti toliau. Yra labai blogai, kai antraštė yra „iš piršto laužta“, ir straipsnio turinys niekaip tos antraštės nepagrindžia bei nepaaiškina. Gera antraštė – tai kaip knygos pavadinimas. Ji skatina, žadina skaityti straipsnį. Sugalvoti gerą antraštę yra rimtas, sunkus ir labai atsakingas darbas, bet jis atsiperka.

– Pastebėjus dezinformacijos elementų, o gal tik klaidingą informaciją – kaip elgtis?

– Klaidas reikia ištaisyti ir sąžininga žiniasklaidos priemonė tai paprastai padaro. Dezinformacijos, t. y. tikslingai klaidinančios informacijos, kokybiška žiniasklaida neskelbia, nes informaciją rengia remdamasi daugiau nei vienu ar dviem šaltiniais ir patikrina šaltinių patikimumą, tikrina ir faktus, informaciją.

– Kokius žinote nesąžiningo konkuravimo atvejus žiniasklaidoje?

– Tada, kai žiniasklaidos priemonė manipuliuoja viešąja nuomone, nes atstovauja užsakovui. Bet tai jau ne žiniasklaidos priemonė, o ryšių su visuomene arba propagandos priemonė.

Ir paskutinis klausimas – JOLANTAI TARASEVIČIENEI:

– Kokią matote žiniasklaidos priemonių ateitį? Mat popieriniai leidiniai ima trauktis, mažėja prenumeratorių, juos skaitančių žmonių, nes daug kas persikėlė į internetą, kur už turinį mokėti nereikia, skaityti labai paprasta ir patogu. Interneto portalų gyvybingumo palaikymui taipogi reikia lėšų – juk turi būti apmokėtas korespondentų darbas, sumokama už patirtas išlaidas. Ar neliksime apskritai be žiniasklaidos ir valdomi socialiniuose tinkluose išreikštų nuomonių?

– Kad ir kaip būtų liūdna, tokių laikraščių kaip dienraščiai ateityje nebeliks, viskas pereis į internetą ir socialinius tinklus. Kuo anksčiau žiniasklaida tai supras, tuo didesnę auditoriją iki to laiko surinks. Turinį internete kažkokiu būdu reikės monetizuoti, t. y. už tai gauti pinigų. Jau dabar užsienyje yra žiniasklaidos priemonių, kurios uždirba iš internetinės žiniasklaidos prenumeratos. Pavyzdžiui, už mus šioje srityje labiau pažengę estai. Iš skaitmeninio turinio estai užsidirba maždaug trisdešimt procentų pajamų. Kad būtų galima pardavinėti turinį, o ne tik gyventi iš reklamos, auditoriją tenka užsiauginti pamažu: turėti daug portalo lankytojų, „Facebook“ bei „Instagram“ puslapių sekėjų. Tada, kai žmonės įpranta prie internetinės žiniasklaidos priemonės, supranta, kad jos turinys atitinka jų lūkesčius, kai paprašai susimokėti už turinį, atsiranda daugiau tokių, kurie tai ir padaro. Kai daraisi įdomus, gauni reklamos užsakymų ir iš didžiųjų reklamos agentūrų. Vis tik reikia ilgai ir sunkiai dirbti, kol surenki auditoriją ir iš interneto galima uždirbti.

Šis straipsnis buvo iš dalies finansuojamas Jungtinių Valstijų valstybės departamento dotacijos lėšomis. Šiame straipsnyje pateiktos nuomonės, išvados ir teiginiai yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento nuomonę, išvadas ir teiginius.

Užs. 601