„Jei remontuojame, vadinasi, gyvename“
„Susirinko bendruomenės aktyvas“, – taip Onuškio bibliotekininkė Nijolė Brenčienė pristato į susitikimą atėjusias moteris – kaimo bendruomenės pirmininkę Eleną Blažienę ir bendramintes Violetą, Dalią ir dar vieną Nijolę. Kalbamės apie Onuškį. Pašnekesys dvelkia optimizmu.
Pasak jų, naujakuriai čia neatsikelia gyventi, bet „judėjimo sočiai“. Ypač vasarą, nes žmones vilioja ežeras, poilsiavietė, Ilzenbergo dvaro link važiuoja ekskursantai ar pramogų ištroškę keliautojai. Pravažiuojantys automobiliai dažnai sustoja Onuškyje prie parduotuvės, kurioje įrengtas kavos aparatas. Jos išorė atnaujinta, todėl lengvai pastebimas pastatas taip ir traukia stabtelėti. Didelio nedarbo nėra, ūkininkams jis negresia, o kas nori dirbti, darbą susiranda durpyne, Juodupėje ar Rokiškyje.
Bendruomenės pirmininkė džiaugsmingai rodo suremontuotą įėjimą į muziejų. Holas švyti. Į antrame aukšte esantį muziejų irgi veda šviesi, suremontuota laiptinė, laiptų aikštelėje spindi spalvingas, išsaugotas vitražas. „Dėl to aš esu laiminga. Jei remontuojame, vadinasi, gyvename“, – sako Elena, bet džiaugsmą keičia susirūpinimas, mat antrame aukšte remontu nekvepia. Ji veda ekskursijas, todėl svarbu, kokiose patalpose saugomi eksponatai. Koridoriuje nuo sienų nugramdyti seni dažai, apdaila. „Vis spaudžiu seniūną ir primenu – žinokit, mano laikrodis tiksi…“ – atvirauja Elena, vis nesulaukianti, kada bus suremontuotos muziejaus patalpos. Anot jos, prasta jų būklė nemaloniai nustebina ekskursantus, ypač užsieniečius.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
