Rinkdami naują Seimą, dauguma šalies piliečių tikėjosi pokyčių. Naujoji valdžia stengiasi pateisinti lūkesčius. Bet demokratinė tvarka numato valdžios sprendimų tęstinumą, perversmas tikrąja to žodžio prasme jau būtų diktatoriškas sprendimas. Taigi atėjusieji į valdžią imasi senosios valdžios sprendimų peržiūros, revizijos, pataisų, kai ko švelniai, kai ko drastiškai. Vienas iš tų dabar taisomų senosios valdžios „kūrinių“ – Darbo kodeksas (DK).
Buvęs Seimas jį patvirtino greitai, skubiai, be deramo viešinimo. Kodeksas turėjo įsigalioti šių metų pradžioje. Sukrutus šalies profesinėms sąjungoms, kritiškai prabilus šalies prezidentei, DK įsigaliojimas buvo atidėtas iki liepos 1 d. Iki to laiko apsispręsta leisti dar pasitarti visoms suinteresuotoms šalims, suderinti pozicijas, išklausyti visų socialinių partnerių.
Tačiau derybos, konsultacijos gali būti ir formalios, demonstratyvios, tam, kad įtikintų visuomenę jos demokratiškomis galimybėmis. Kitas klausimas, ar išklausius bus ir išgirsta?
Kol kas dvejonių yra daugiau nei tvirto įsitikinimo. Ar neatsitiks taip, kad šis diskusijų katilas bus dar palaikytas ant ugnies tik tam, kad nugraibytų putas. O pats viralas liks toks, koks ir buvęs.
Tokių minčių kyla iš šykščių informacijos nuotrupų apie Trišalės tarybos posėdį, vykusį vasario 14 d. Dar nesusitarta dėl naujų socialinių partnerių įtraukimo į tarybą, dar kai kurios profesinės sąjungos ginčijasi, ką deleguoti… O premjeras jau pasakė, kad svarbu gauti socialinių partnerių pritarimą, tada Seimas kodeksą patvirtintų be pataisų. Į viešumą išslydo ir darbdavių įdomus pasiūlymas sumažinti socialines garantijas daugiau uždirbantiems žmonėms. Gaunantieji į rankas du vidutinius mėnesinius atlyginimus (šiuo metu – 1 tūkst. 232 Eur) dėl atostogų, viršvalandžių, išeitinių kompensacijų ir kt. tartųsi su darbdaviu individualiai, nes yra paklausūs darbo rinkoje, jiems apsauga nėra būtina. Profsąjungos su tuo nesutinka, siūlo visai atmesti tokią nuostatą ar nustatyti trijų mėnesinių atlyginimų ribą.
Taigi derybos vyksta, profesinės sąjungos stoja ginti darbuotojų interesų. Ar šiandien jos pajėgios tai padaryti, ko profsąjungų lyderiai tikisi iš DK pataisų? To „Gimtasis…“ teiraujasi profsąjungų vadovų.
Problema – ne Darbo kodeksas, problema – mažas darbo užmokestis
Erikas Gaigalas
Rokiškio švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas
Dabartinį DK išties reikėjo keisti, jis moraliai pasenęs, daug nuostatų likę iš sovietmečio. Sunku atleisti darbuotoją, nes reikia išmokėti jam dideles išeitines kompensacijas. Darbo santykiai nėra lankstūs, maža darbo sutarčių įvairovė ir kt. Iš esmės naujojo DK labiausiai reikėjo darbdaviams. Darbuotojai iš jo tikrai neturės didelės naudos. Dėl valstybės? Žiūrint kokios bus tendencijos. Jeigu atlyginimai liks tokie, kokie yra, žmonės ir toliau emigruos, jų vietą turės užimti įvežtinė darbo jėga. Ar kas nors tinkamai rūpinsis jų reikalais, nežinia. Manau, pagrindinė problema – ne DK. Problema – mažas darbo užmokestis. Daugelyje Vakarų Europos valstybių darbuotojai turi kur kas didesnes garantijas negu Lietuvoje.
Kitas aspektas – profsąjungų vaidmuo naujoje situacijoje. Norėtųsi, kad DK nesuvaržytų ir taip silpnų Lietuvos profsąjungų galios. Jeigu jų vaidmuo, kaip numato projektas, mažės, tai bus žingsnis atgal.
Švietimo sektoriaus profsąjungos kol kas yra gyvybingos, mokytojų interesus daugiau ar mažiau pavyksta apginti, nepaisant to, kad mažėja mokinių, menksta švietimo finansavimas. Lygiavertiškumas derybose su darbdaviais ir valdžia yra labai sąlyginis. Mes neturime tiek pinigų, kad galėtume pasamdyti geriausius teisininkus, advokatus, ekspertus. Deja, nesugebame įtikinti už valstybės valdymą atsakingų asmenų – prezidento, Vyriausybės ir Seimo, kad švietimas yra valstybės ateitis, tad dėmesys jam bei atitinkamas finansavimas yra patys svarbiausi dalykai. Juk pagal švietimo finansavimą esame vieni paskutiniųjų ES. Švietimui skirta BVP dalis valstybės biudžete nuolat mažėja.
Džiugu, kad beveik visose Rokiškio rajono švietimo įstaigose veikia profsąjungos. Mūsų problema buvo vienybės trūkumas. Šiuo metu vyksta aktyvus vienijimosi procesas, netrukus turėsime vieną stiprią visus Lietuvos pedagogus vienijančią profesinę sąjungą. Mokytojų supratingumu neabejoju. O darbdaviai reaguoja įvairiai. Konfliktus bandome spręsti kolektyvuose ir tik išimtiniais atvejais pasitelkiame kitas priemones. Mes su vadovais sėdime vienoje valtyje ir turime „rokiškietišką“ savitumą – palaikome atvirus, darbinius santykius, ko negalėčiau pasakyti apie visas Lietuvos savivaldybes.
Nemėgstu, kai kolektyvo nariai yra skirstomi į profsąjungos ir ne profsąjungos narius. Ir šiandien dar išgirstu klausimą, ką man profsąjunga duos? Didžiausias iššūkis – būti profsąjungos pirmininku, jis tampa pirmu darbdavio nemalonės taikiniu. Tokioms pareigoms reikia drąsos ir vidinės laisvės. Žinau daug pavyzdžių, kaip profsąjungos pirmininkas buvo puolamas, atleidžiamas iš darbo. Profsąjunga reikalinga dėl daugelio priežasčių. Tai pagalba ir darbdaviui, ir kolektyvui.
Plačiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
