Kodėl bijoma išsakyti savo nuomonę?

Atrodo, lyg ši baimės, lygiavimo kaip stovyklose prieš keliasdešimt metų atmosfera sukuriama tarsi savaime. Kaip koks šleifas iš praeities. Žmonės dėl savo ramybės „nenori prisikalbėti“ – neduok dieve, jų pozicija nesutaps su vadovų,  galbūt jie kažkaip nukentės.

Bet kartais ir tiesiai pasako „negalime komentuoti“. Ir tai jau pavojaus signalas, verčiantis klausti, kodėl bijoma išsakyti savo nuomonę?

Šio puslapio pašnekovai – ne atsitiktiniai. Visi – su pozicija. Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė atsisakė mero padėkos už gerą darbą, protestuodama dėl politikų interpretacijų, kai buvo planuota suteikti Rokiškio krašto garbės piliečio vardą sąjūdiečiui Leonui Jankauskui. Eligijus Daugnora kritiškai viešai pasisakė apie darbą Rokiškio kultūros centre. Vėliau jis buvo atleistas. Ingrida Kujelė, tiesiog išsakiusi savo požiūrį „Gimtajam…“ apie Justino Vienožinskio muziejų, atsidūrė svarstymų mero kabinete centre.

Stagnacija, ribojimas, cenzūra „atsiduoda“

Ingrida Kujelė

Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkė

Kiekvienas žmogus turi teisę skleisti savo nuomonę bei idėjas ir bet kokia forma dalytis informacija. Žmogaus teisių prasme tai vadinama saviraiškos laisve. Ši laisvė draudžia valstybei ir kitiems visuomenės nariams naudoti cenzūrą. Saviraiškos laisvę galima riboti tik dėl labai rimtų priežasčių. Taip rašo Žmogaus teisių institutas. Ar tikrai taip? Klausimas. Mano manymu, tik įvairiausių nuomonių santalkoje ir susikirtimuose gali gimti naujos idėjos, judėjimas pirmyn. Stagnacija, ribojimas, cenzūra labai „atsiduoda“ praėjusio priespaudos laiko įpročiais. Šiaip gal ir patogiau, bet ar įkvepia regione laukiamą ir čia kviečiamą jaunimą, ar skatina tobulėt? Galbūt kada nors iš to išaugsim.

Lietuvą kuria ne valdžia, o drąsūs žmonės

Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė

Rajono VVG VPS administravimo vadovė

Valdžios baimė – žmogaus vidaus baimė. Ji niekuo nepagrįsta. Jeigu esi susiformavęs ir turi vertybes, nebus tos baimės. Jei įsivaizduoji, kokiame pasaulyje nori gyventi. O valdžia visada laikina. Jai duotas ribotas laikas įgyvendinti savo viziją, kaip turi atrodyti Rokiškis, ką jame turime gerbti. Ne apie personalijas kalbant.  Žinoma, kad vadovai juk ne iš piktos valios gali daryti vienokius ar kitokius sprendimus. Būtent todėl ir turim kalbėtis. Nuomonės gali išsiskirti, bet turi vykti pagarbi diskusija.

Apskritai skatinčiau nebijoti savo žinojimo ir tuo žinojimu dalintis. Štai vyko diskusija dėl traukinio maršruto. Mano galva, reikia susisodinti kompetentingus žmones. Bet yra meras, vicemeras, direktorius ir jo pavaduotojas. Kodėl jie įsivaizduoja, kad tik jie žino. Galima prie savivaldybės kurti ekspertų grupes. Rengti atviras diskusijas. Gal turint ekspertų nuomonę kitaip durys atsidarytų ir ministerijose. Žmonės drąsėja ne patys savy. Juos reikia padrąsinti, o ne uždaryti duris. O jei kažkas bijo sakyti savo nuomonę, man atrodo, tai savigarbos problemos. Todėl kartais trikdo valdininkų nuleistos akys. Nes jie neturi savo nuomonės ir nelabai nori turėti kitokią nuomonę nei rajono vadovų. O jei prisiminčiau žaidimų aikštelę Liongino Šepkos parke (dėl to R. Stankevičiūtė-Vilimienė buvo griežtai išsakiusi savo neigiamas pastabas – aut. past.) tai kodėl ten netiko mediniai įrenginiai, kurie dabar tinka prie Laukupės? Kam čia reikėjo užsispyrimo? Ant kiekvieno sąžinės tegu guli. Lai patys su savim susitaria.

Jūs vertesni už daugybę žvirblių

Eligijus Daugnora

Salų teatro režisierius, aktorius

Šiaip jau, pats klausimas apie tai, ar reikia drąsos išsakyti savo nuomonę, liudija, kad ne viskas mūsų visuomenėje gerai. Laisvoje visuomenėje tiesos sakymas turėtų būti norma, o ne stipriųjų ir drąsiųjų privilegija.

Savo gyvenime du kartus girdėjau savo adresu tokią frazę: „Dirbi valstybinėj (biudžetinėj?) įstaigoj, kai turėsi nuosavą firmą, tai galėsi šnekėti ir daryti, ką nori.“ Pirmasis kartas buvo 1989 m., ir tai sakė anuometinė „partinė-tarybinė“ veikėja. Antras kartas nutiko po daugiau nei trisdešimties metų jau nepriklausomoje Lietuvoje ir taip šnekėjo valstybės tarnautoja. Viskas lyg ir pasikeitė. Valdininkų mąstymas ir retorika – ne. Anuomet, visuomenės pervartų, viešumo laikais, rodėsi, kad tos reikalingos drąsos visi pamažu įgyja, kad visuomenė sveiksta, kad valdininkas ir viršininkas darosi nebe toks visagalis ir visavaldis. Kuriuo metu ir kas nutiko, jog ir vėl reikia šnekėti apie drąsą kalbėti tiesą? Labai dažnai keliu sau tą klausimą, bet atsakymo niekaip nerandu. Kažką, matyt, būsiu pražiopsojęs.

O gal pernelyg ilgai gyvenau sostinėj, kur viskas kitaip. Na, gal ne viskas, gal tik daug kas. Gal aš ir klystu, bet man regisi, kad didesniame mieste reikia mažiau drąsos. Ten kiekvienas valdininkas, direktorius, vadovas žino, jog netoli yra didesnis vadovas ar net valdovas. Todėl ne taip žemai lenkiamasi bet kokios valdžios galiai ir autoritetui, mažiau pasireiškia baimė ir suvokimas, kad prieš aukštesnį nepakariausi. Nors istorijoj būta ir kitokių pavyzdžių. Baudžiavos laikais karališkieji („valstybiniai“) valstiečiai buvo laisvesni ir laimingesni už ponui priklausiusius („privačius“) mužikus.

Jei bijo, visuomenė yra silpna

Leonas Jankauskas

Aš dėl žmonių baimės apskritai atėjau į politiką, kūriau profsąjungas. Nes būdavo taip – būrelyje šneka, o kai reikia pasakyt iš tikro – tyli. Ir to, kuris drįsta, neapgina. Čia daugelio žmonių liga. O jei bijo, visuomenė yra silpna. Taip yra ne tik Lietuvoje, tai lydi visą žmoniją. Taip gyvenom anksčiau, taip gyvensim ateityje. Jaučiu, kad žmonės nepasikeis, nes patogiau būti „trintuku“. Ir nebūtinai čia apie valdžią. Net tarp draugų tai galioja.

Kas pas mus mylimiausias žmogus? Kunigas. Nes daug šneka, nieko nepasako, linkčioja ir linki visiems laimės. Taigi, nori būt geras, daug kalbėk, nieko nepasakyk. Nors pats nebijau sakyt tiesiai, ir net sovietmečiu nejaučiau, kad turiu kažkokius viršininkus, nesu dėl to nukentėjęs. O garbės piliečio vardo man nedavė, nes per savo nebijojimą turiu priešų.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“