Pirmųjų kūrybinių dirbtuvių išvakarėse pakalbinome matematikę, mokslų daktarę, Rokiškio teatro aktorę Ievą Kilienę apie tai, kaip kilo toks, švelniai sakant, beprotiškas sumanymas.
– Pradėkim nuo skaičių. Tau, kaip matematikei, skaičiai yra dramatiški? Skaičiai turi charakterius, vaikšto, kalba? Skaičių pasaulyje daug dramų?
– Na, ne. Priklauso nuo situacijos. Kokioje aplinkoje skaičiai yra, tą ir pasiima. Jie gali būti ir labai dramatiški, jei skaičiuosim sprogimus ar panašius dalykus, bet gali būti ir labai ramūs. Patys jie charakterio neturi.
– Bet Jūs su Lina Matiukaite parašėte knygą „Jei mėnulis būtų nulis“, kurioje skaičiai labai gyvi.
– Taip, ten jie turėjo charakterius. Mes kūrėme skaičių pasaulį. Gali tikėti, kad jis yra, gali netikėti. Mes rašydamos tikėjom, kad jis egzistuoja, ir dabar tikim. Bet skaičiai ne tik apie tą pasaulį, jie gyvena ir apima daug plačiau. Ten buvo pasaulis vaikams, kuriame gyvena skaičiai.
– Kaip kilo mintis suvesti į krūvą matematiką ir teatrą?
– Vis galvoju, kad seniai seniai žmonės mėgo mokslą. Ir ne tik mėgo – mokslas buvo privilegija. Mes to nebejaučiam. Ypač vaikai. Jiems mokytis yra pareiga. Mąsčiau, kaip perteikti šių dienų žmogui, kad mokslas gali būti malonumas, džiaugsmas. Geriausias būdas įvardinti tai, ko nėra, ko trūksta – menas. Tai gali būti knyga, teatras. Iš to ir atsirado mintis, kad šios dvi sritys galėtų susijungti.
– Tai yra, norėtum kalbėti apie matematikos džiaugsmą, džiaugsmą mokytis matematikos?
– Taip. Ir nebūtinai mokytis, gal daugiau apie džiaugsmą būti protingu. Mes visi iš esmės ir esame protingi, bet kartais kažkas nesiseka, kažko nemokam, o pasijusti protingu visiems yra gera. Planuojame, kad spektaklis bus daugiau skirtas vyresnių klasių mokiniams ir suaugusiems. Idealiu atveju žmogus iš šio būsimo spektaklio turėtų išeiti pajutęs, kad gera būti protingu, kad jis toks ir yra.
– Ką reiškia tas „matematinis nerimas“, terminas, kurį dažnai naudoji?
– Matematinis nerimas yra tikras dalykas. Jis reiškia, kad žmogus, matydamas, pavyzdžiui, matematinius simbolius, reaguoja panašiai kaip jausdamas fizinį skausmą. Net smegenyse vyksta labai panašūs procesai. Tokių žmonių yra apie 20 procentų. Jei taip jautiesi, atsiranda tam tikri blokai, ir nebegali nei suprasti uždavinio, nei juolab jo išspręsti.
– Gal tai yra psichologiniai dalykai, susiję su baimėmis, fobijomis, kurių dabar priskaičiuojama labai daug? Kaip yra ilgų žodžių baimė (hipopotomonstrozės kvipedaliofobija), gal egzistuoja kokia nors didelių arba mažų skaičių baimė?
– Žinoma, tai psichologiniai dalykai. Ir matematinį nerimą padeda valdyti psichologai. Tik tai nėra didelių ar mažų skaičių, o bet kokių matematinių simbolių, sunkesnių užduočių baimė, kurią dar padidina visuomenės spaudimas, nes visi sako, jog matematika labai svarbi. Jei nemoki, pavyzdžiui, chemijos, tai nėra taip baisu, nes nėra tokio spaudimo, kad būtinai reikės laikyti egzaminą, būtinai gyvenime prireiks.
– O gal tai klaidos baimė?
– Žinoma, ir klaidos. Niekam nemalonu klysti.
– Kaip šis sumanymas buvo pradėtas įgyvendinti?
– Su asociacija „Rokiškio teatras“ parašėme projektą Kultūros tarybai, bet finansavimo negavome. Labai nedaug trūko, nepilno balo.
Šitą mintį nešiojausi labai seniai, bet pati nesu nei režisierė, nei dramaturgė, kad galėčiau ką nors padaryti. Rašydama projektą susiradau dramaturgą, kuris pats studijavo matematiką, bet paskui ją metė, režisierę, kuri dirba su įvairiais patyriminiais spektakliais. Todėl dabar, net ir negavus finansavimo, šios temos nesinori paleisti, todėl paprašėme finansavimo iš savivaldybės. Dabar šis projektas svarstomas, gal bent dalį finansuos, o kitą dalį kaip nors susirinksim iš rėmėjų. Bet gali būti, kad dalį teks dengti iš savo lėšų, nes labai noriu turėti tokį darbinį projektą.
– Kaip pavyko surasti dramaturgą ir režisierę spektakliui?
– Režisierę Saulę Norkutę jau prieš kelerius metus rekomendavo Rytis Saladžius. Bendravau ir su kitais režisieriais, bet šiemet susisiekiau su ja. Dramaturgą Martyną Puzą irgi susiradau per Rytį Saladžių bei Muzikos ir teatro akademiją. Tai jauni kūrėjai, tik ką baigę studijas.
– Tai apie ką turėtų būti tas matematinis spektaklis?
– Priklausys nuo to, kaip temą pamatys dramaturgas ir režisierė. Visi kūrybiniai reikalai priklausys nuo jų. Mano idėja yra ta, kad matematiką mes suprantame pernelyg vadovėliškai – formulės, uždaviniai ir panašiai. O juk iš esmės su matematika įvairiomis formomis susiduriame visur. Įvairūs abstraktūs objektai tam tikra prasme irgi yra matematika. Pažinus juos, žinant taisykles jau galima žaisti. To žaidimo formos kol kas irgi dar galutinai neapsibrėžėme. Gal sukursime kažkokią fiktyvią visuomenę, dalyvaujant žiūrovams priiminėjančią tam tikrus sprendimus, gal dar kažką sugalvosime. Matysim. Pirmųjų dirbtuvių tikslas yra rasti veikėjus, situacijas, siužetus veiksmui. Tai naujas ir man, ir teatrui kūrybos būdas.
– Tikrosios repeticijos prasidės tik rudenį?
– Matysim. Idealu būtų, jei rudenį jau galėtume parodyti spektaklio premjerą.
Pasibaigus kūrybinėms dirbtuvėms buvo smalsu pakalbinti ir spektaklio kūrėjus – Saulę Norkutę bei Martyną Puzą.
– Ar sunku buvo pasiryžti šiai avantiūrai?
Saulė: – Man ne. Kadangi esu smalsus žmogus, kai Ieva pasakė, mano atsakymas buvo: „O, taip!“ Bet kai pradėjau galvot, kadangi trise nemažai bendravom ir tyrinėjom šią temą, supratau, kad turiu komplikuotą santykį su matematika. Supratau, kad gal ir drąsos reikia.
Martynas: – Ne. Aš vis laukiu, kada galėsiu sujungti savo baigtą dramaturgo profesiją su matematika, nes visą laiką jaučiausi kaltas, kad jos nebaigiau. Tai man savotiškas paguodos prizas, atsiskaitymas su matematika, galimybė pasikalbėti su ja per dramaturgijos perspektyvą.
– Pradėjot viską, galima sakyti, nuo nulio. Ar po pirmo susitikimo su aktoriais kas nors jau aiškiau? Aiškėja sumanymo kontūrai, ar nelabai?
Saulė: – Žiūrėsim, kai pasitarsim su komanda, palyginsim, kaip kas ką mato ir kokių bendrų dalykų galime prieiti. Kol kas, atrodo, viskas aiškėja. Supratau, kur yra akcentai, kad viskas sukasi apie asmenines ir žmogiškąsias patirtis. Jų klausyti visada aktualu. Per jas galima viską atrakinti. Įdomiausia dalis buvo – pasaulis be matematikos. Būtų įdomu jį patyrinėti, ką reiškia atimti tai, kas dominuoja. Pokalbiai ir užduotys šiandien pakėlė daug temų.
Martynas: – Kadangi šiandien visą dieną kalbėjom šia tema, tai natūraliai pradeda kilti visokios mintys, vaizdiniai. Nemažai visko pasižymėjau, tik ar tai sutaps su kolegų mintimis. Bet procesas vyksta ir tai džiugu.
– Prie kokių projektų dabar dirbate be šio?
Saulė: – Dabar daugiau dirbu ne su kūrybiniais projektais. Yra toks protingas žodis fasilitavimas. Dirbu daugiausiai su suaugusiais žmonėmis, inicijuodama kūrybinius arba mokymosi procesus, kurie daugiau apie kritinį mąstymą, apie kūrybingumą, apie darbą su grupe. Kartu su grupe ieškome, kokių pokyčių reikia, ir bandome tuos pokyčius įgyvendinti. Tai darbas su kūrybinėmis jungtimis ir labiau socialiai angažuotais projektais.
Martynas: – Aš rašau epizodus serialui ir pjesę teatrui, kadangi esu gavęs finansavimą jai iš Kultūros tarybos.
– Sėkmės.
