Kaktomuša mūsų keliai susikirto tik šią vasarą Ignotiškio dvare, sveikatos stiprinimo stovykloje, kur ir išsikalbėjome. Supratau, kad mokytojos Elvyros Matiukienės gyvenimo istorija verta plunksnos.
„Oi“, – atsidūsta Elvyra ir ima pasakoti:
– Kai mokiausi Kunigiškių aštuonmetėje mokykloje, antroje klasėje mokytoja viešai mane išvadino sibireke. Labai verkiau. Parėjusi namo, pasiguodžiau tėvams. Jie tylėjo. Tik tėtė paguodė: „Neimk į galvą. Nieko nepadarysi…“ Kol ėjau į mokyklą, tėvai nieko man ir nepasakojo. Mama tik sudrausdavo: „Neklausinėk. Kam tau to reikia.“ Gal bijojo, kad vėl neišvežtų? Aš ir neklausinėjau. Tik sau viena sukau galvą, kodėl aš kitokia? Kodėl mano tėvai buvo išvežti?
Tiesa, bebaigiant vienuoliktąją klasę, grįžusi iš klasės tėvų susirinkimo, mama atnešė auklėtojos perspėjimą, kad nestočiau į Pedagoginį institutą, kad rinkčiausi kitą profesiją. Bet tėtė skatino pabandyti. Nuvažiavusi į VPI priėmimo komisijai virpančia ranka įteikiau pasą, bet jaunos merginos užregistravo mane, net nekreipdamos dėmesio į mano gimimo vietą. Išlaikiau egzaminą ir labai apsidžiaugiau, kai po kelių dienų priimtųjų sąraše radau ir savo pavardę. Namo lėkiau lyg ant sparnų.
Mano seneliai, mamos tėvai, prieš tremtį buvo ūkininkai. Jie dirbo trisdešimt hektarų žemės. Abu senelius, mamą ir du jos brolius liaudies gynėjai vieną 1947-ųjų metų ankstų rytą areštavo ir išvežė. Liko, nes tąkart namuose nesurado, tik močiutė, jauniausias septyniolikos metų mamytės brolis ir šešiolikmetė sesuo. Jie enkavedistams užkliuvo 1949-aisiais. Jaunėlis brolis Romas dar bandė tada priešintis – čiupo stribo šautuvą, norėjo atimti, bet nesėkmingai. Tačiau tą įvykį liaudies gynėjai užfiksavo, nes kai Romas grįžo iš tremties, jo Lietuvoje neregistravo – atsiminė – esą „Lietuvoje tau vietos nėra ir nebus“. Todėl jis apsistojo Rygoje. Lietuvoje neištremta liko tik šešiolikmetė mamos sesuo, kuri gyveno svetima pavarde, turėjo nuolat slapstytis tai pas gimines, tai dar kur. Tremties vietą Sibire galima buvo pasirinkti. Senelis važiavo ten, kur žmona buvo ištremta. Mamos giminė visą tremtį laikėsi bendrystėje ir iš svetimos žemės sugrįžo visi.
Tėvelis taip pat buvo kilęs iš didelės šeimos – augo septyni vaikai. Tėvą suėmė už ryšio palaikymą su kaimynu partizanu. 1949-siais metais jį nuteisė dešimt metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties į Tuluno kalėjimą Irkutcko srityje. Į Tuluną ištrėmė ir visą šeimą. Ten nuvykę barakus jie jau rado pastatytus. Kambaryje gyvendavo kelios šeimos, maždaug penkiolika žmonių. Tik vėliau imta statyti mažesnius namelius, gyventi laisviau.
Močiutė iš tėvelio pusės buvo apgyvendinta Irkucko srityje, Čeremchovo angliakasių gyvenvietėje, kur nuo 1869-ųjų metų buvo kasamos anglys. Močiutė, nublokšta toli nuo Lietuvos, labai išgyveno, susirgo ir po metų tremties mirė. Vargelio vargti liko jos nepilnamečiai vaikai. Šiaulietei tetai, iki šių dienų aktyviausiai tremtinių klubo narei, tada tebuvo devyneri metai. Vyresnieji vaikai prižiūrėjo mažuosius. Ar vėjas, ar sniegas, ar šalta – vaikai, apsivynioję autais kojas, vis tiek privalėjo bristi į taigą, pjauti medžius ir tempti rąstus.
Čeremchovo anglių kasyklose po kalinimo dirbo mano tėvelis. Darbo sąlygos buvę labai pavojingos. Net kelias pamainas užgriuvę anglys ir aukų niekas neatkasinėjo, neieškojo. Laimė, kad tėvas liko gyvas. Toje gyvenvietėje ir susipažino mano tėvai. Ten ir aš gimiau. Po šešerių metų ten mirė tėtės tėtė, mano senelis. Susirgęs šiltine, mirė tėvo penkiolikmetis brolis. Kad šiltinė neplistų, jų karstus radome uždengtus stiklu.
Grįžti į gimtinę nuolat kvietė tėtės mamos sesuo – smetoninė Svėdasų mokytoja Stepūnė. Tai padaryti tapo įmanoma tik po Stalino mirties. Taip į Lietuvą mamytė su mumis, mažais vaikais, pasiryžo grįžti 1960-aisiais. Traukiniais keliavome gal tris savaites. Man tada tebuvo ketveri metukai, bet aš ir šiandien prisimenu moters veidą, kuri man traukinyje į rankas įspraudė – padovanojo – didelę mirksinčią lėlę. Čiupau aš ją į glėbį ir nebepaleidau iki kelionės pabaigos. Tai buvo pirmoji mano lėlė, kurią aš saugojau, su kuria žaidžiau net ir būdama pradinukė. Vėliau visiškai ją sužaidė mano jauniausias brolis.
Į Gudonių kaimą 1959-aisiais jau buvo grįžę mano seneliai ir iš kolūkio atsipirkę savo namus. Mūrinio mūsų tvarto nebegrąžino, nes kolūkio kiaulės ten buvo radusios rojų.
Tėvo grįžti į Lietuvą kartu dar neišleido. Su mumis ryšį jis palaikė tik laiškais. Jo sulaukėme 1961-aisiais.
Tada mes atsikvėpėme. Tėtis už nacionalizuoto tvarto pasistatė mažą naują tvartelį, įsigijome gyvulėlių, ir gyvenimas vėl įsibėgėjo.
1990-aisias metais Panevėžio tremtinių klubas organizavo tremtinių palaikų parvežimą į Lietuvą. Dar 1988-aisiais buvome nuskridę į Tuluną aplankyti giminių kapų. Tada tėtė su broliu naujai aptvėrė kapavietę. O po dvejų metų, 1990-aisiais, jau leido išsikasti palaikus.
Tais metais aš, du mano broliai, jau gimę Lietuvoje, ir teta iš Šiaulių nuskridom į Irkucko sritį. Tuluno miestą pasiekėme jau vėlai, gal vienuoliktą valandą vakaro. Teta tikėjosi užsukti į savo mokyklą, bet ten niekas mūsų nelaukė. Artėjo naktis. Keliolika minučių pasėdėję ant suoliuko prie geležinkelio stoties, brolio paraginti, nusprendėme iš karto važiuoti į kapines. Kai įlipome į ta kryptimi riedantį autobusą, teta jame atpažino moterį:
– Atrodo, mes karu su ja dirbome, – tarė.
Mūsų stumte nustumta ji priėjo prie tos moters ir užkalbino. Ir iš tikrųjų tai buvo Ji, atpažinta po keturiasdešimt šešerių metų. Koks palaimingas šis atsitiktinumas! Ta rusė moteris mus visus parsivedė į savo butą – prašnekėjom su ja tą naktį iki pat ryto. Ji mus priėmė pagyventi savo bute tol, kol susitvarkysime savo reikalus. Ji paskolino mums įrankius.
Kitą dieną abu mano broliai darbavosi kapinėse su kastuvais, o aš pasiryžau rinkti iš duobės kaulelius, rišti juos į baltą drobę ir dėti į atskiras cinkuotas dėžes. Pirmiausia buvo atkasti ir surinkti tėtės vienerių metų ir aštuonių mėnesių brolio kauliukai, po to penkiolikmečio brolio, mirusio dėl šiltinės. Jo karstas buvo dengtas stiklu! Po to atkasė senelio palaikus. Rinkome ir rūbų skiautes. Pagal jas ir atpažinome, kieno kapas. Iš pradžių buvau drąsi (Juk daugiau nebuvo kam rinkti.), o vėliau darėsi vis labiau graudu, sunku. Ten smėlis. Žmonės palaidoti dviejų metrų gylyje. Ėmė griūti duobės sienos. Teko ieškoti vietos lentpjūvėje lentų, stiprinti duobės kraštus, kad smėlis neužgriūtų duobę rausiančių brolių. Ilgiausiai teko ieškoti močiutės palaikų. Teta atpažino jos kapą iš tamsiai mėlyno milo švarkelio skiautės. Tėvo mamos palaikus pažino iš bordo spalvos medžiagos skiaučių. Teta prisiminė, kad ji buvo laidojama tokia ryškia suknele. Greitai atlikome šią pareigą. Tada pasivaikščiojom po miestą, tik į mokyklą teta nepateko, nes ši buvo užrakinta. Užsukome ir prie barakų, kur gyvenome tremties metais. Nustebome, kad 1988-aisiais jie buvo kaip anksčiau buvę, o 1990-aisiais juos radome naujai perdažytus, matyt, paruoštus naujam lietuvaičių trėmimui. Tik po 1991 rugpjūčio (19/21 d.) Pučo Maskvoje žlugimo, tai, ačiū Dievui, nebepasikartojo. Padėkojome tai mielaširdingai moteriai ir, palikę niūrų ir purviną Tuluną, išvažiavome į Irkucką.
Irkucke pasidėjome stotyje cinkuotas dėžes su palaikais ir nusprendėme Angara dar nuplaukti iki Baikalo ežero. Ten apsistojome taigoje, viešbutyje su restoranu, kuris priminė dviejų galų didelį namą. Iš pradžių dėl vietų stokos nenorėjo priimti, bet kai šiaulietė teta ištiesė ranką su dviem konservų dėžutėmis, kambarys atsirado. Pasisvečiavom prie Baikalo, žiūrim – atplaukia didžiulis laivas, pilnas angliškai kalbančių žmonių, lydimų gido. Ir jie ten pat apsistojo. Dar vieno atsitiktinumo dėka jų laivu apiplaukėme visą Baikalą. Kai vėl grįžome į viešbutį, gidas pasakė, esą mes juos apgavę. Mat įlipome nieko nesakę, rizikuodami. Mes atsprašėme ir padėkojome jiems. Tai buvo turistai amerikiečiai.
Grįžome į Irkutską autobusu per taigą. Tuo metu taigoje žydėjo labai daug gėlių: rododendrų, įvairiaspalvių lelijų, varpelių. Tuos žiedus žmonės valgo.
Vilniuje mus pasitiko tėtė su „Latvija“. Parsivežėme palaikus į Svėdasus. Pašarvojome tetos namuose. Suvažiavo visa giminė. Karstus nešėme į bažnyčią. Jautrią atsisveikinimo kalbą pasakė mokytojas Tautvydas Kazlauskas. Gražiai palaidotus mūsų šeimos tremtinių kaulelius užklojo gimtinės žemė.
Tėtė labiausiai džiaugėsi sulaukęs Atgimimo. Jo gyvybė užgeso 1999-aisiais. Gydytojai patvirtino, kad tėvelio plaučiai buvo visai suėsti anglių kasyklos dulkių…
Tėvo brolis Steponas iš Magadano grįžo tik 1988-aisiais. Jis nesulaukė nei Nepriklausomybės susigrąžinimo, nei artimųjų palaikų pargabenimo. Susmuko ant kelio prie Vaižganto paminklo Svėdasuose netoli bažnyčios 1989-aisiais eidamas į polikliniką ir mirė.
Ausyse tebeskamba įsakmūs mamos žodžiai: „Neklausinėk. Kam tau to reikia.“ Jie, manau, buvo kartojami dėl baimės būti pasmerktiems, atstumtiems, iš naujo ištremtiems.“ Bet argi Tu, žmogau, gali amžinoje baimėje gyvendamas būti LAISVAS?
Džiaukimės šįmet minėdami 34-ąsias tikrąsias LIETUVOS LAISVĖS atgavimo metines, kai iš mūsų šalies 1991-08-31 dieną buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Po to ritosi nevaržoma tikėjimo, tautiškumo, lietuviškų papročių, tradicijų, valstybinės kalbos susigrąžinimo banga.
Ar ne saldesni už medų yra Psalmės žodžiai: „Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas-ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė-prieš ką man drebėti?“ Tik pasitikėjimas Dievu ir Malda mums padėjo ir padeda ištverti visus vargus, išlikti žmonėmis ir išsaugoti VILTĮ. Nieko nebijoti ir branginti LAISVĘ.
Irena VARNIENĖ.
