Kovėsi už laisvę
Gruodžio 12 – ąją sukanka 79 metai nuo tragiškųjų įvykių Notigalės pelkėje, kur, išdavikams išdavus, pelkėje įrengta laisvės kovotojų žeminė (bunkeris) apsupta sovietų reguliarios kariuomenės ir stribų būrių. Po 4 valandų įnirtingo pasipriešinimo žuvo 12 Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Bermono būrio partizanų, 9 – iems pavyko prasilaužti pro apsiaustį.
Kovose už okupuotos Lietuvos laisvę gyvybes paaukojo tūkstančiai okupacijai pasipriešinusių mūsų piliečių: partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų, konspiracinių sodybų šeimininkų, medikų, eilinių kaimo žmonių ir disidentų. Kartu su partizanais už laisvę kovojo ir daug Lietuvos moterų. Bermono, kaip ir kitų Lietuvos partizanų žygdarbiai įvertinti ir įamžinti. Didžiausia pagarba gyvybę paaukojusiems, kalėjimuose ir Sibiro lageriuose kentusiems tremtį.
Deja, dar ir šiandien girdžiu laisvės kovotojus menkinančių nuomonių, esą vyrai į partizaninę kovą jungėsi ne iš patriotiškumo, o vengdami privalomos karinės tarnybos okupantų armijoje. Toks naratyvas labai neteisingas ir pavojingas. Ypač dabar, kai agresorė Rusija ketvirtus metus masiškai žudo Ukrainos civilius, grobia vaikus, su žeme lygina miestus taip kėsindamasi į užpultos valstybės tapatybę ir nepriklausomybę.
Karas Ukrainoje mus įpareigoja būti budriems ir saugoti laisvę, kad begalinį skausmą mūsų tautai sukėlęs istorijos ratas nepasikartotų..
Kalėjimas – už konspiraciją
Emilija Žiaugrienė, partizanų ryšininkė gimė 1908 m. Kupiškio raj. Laukminiškių kaime. Ištekėjusi už Petro Žiaugros ji su vyru apsigyveno Beržuonių kaime (Kazliškio sen.), susilaukė sūnaus. Netrukus jaunos šeimos gyvenimas patyrė tragiškų sukrėtimų. P. Žiaugrai grėsė tarnyba sovietų armijoje, bet patriotiškai nusiteikęs šeimos galva nenorėjo tarnauti okupantams. Palaikomas žmonos jis prisijungė prie Skapiškio apylinkėse veikusių partizanų. 1945 m. sausio 12 d. rusų kareiviams apsupus Skapiškio mišką, mūšio metu P. Žiaugra žuvo. Jo sūnui tuomet tebuvo 8 – eri.
Tragiška vyro lemtis jauną našlę pastūmėjo partizaninei kovai. Beržuonių kaime esančioje E. Žiaugrienės (slapyvardžiais „Mareška“ arba „Dėdienė“) sodyboje Bermono partizanai įkūrė konspiracinį štabą. Čia nuolat budėdavo vienas partizanų, čia suplaukdavo visa būrio veiklai svarbi informacija, vėliau ji būdavo perduodama partizanų vadams. Konspiracinė sodyba veikė ir kaip partizanų medicinos punktas: joje slaugyti ir gydyti sužeidimų patyrę kovotojai.
Konspiracinės sodybos veikla okupantų ir vietos skrebų neliko nepastebėta. 1947 – ųjų rugpjūčio 22 d. E. Žiaugrienė, kaip partizanų talkininkė, suimta ir nuteista 10 metų kalėjimo. 1953 m. jai skirta bausmė panaikinta ir kalinė išleista į laisvę, bet su sovietinės valdžios priešės „dėme“.
Lakštutės meilė ir tragedija
E. Žiaugrienės sodyboje kurį laiką glaudėsi Bermono būrio partizanų pagalbininkė, Rokiškio ligoninėje dirbusi medicinos seselė, iš Kamajų krašto kilusi Kazimiera Čepukaitė, slapyvardžiu „Lakštutė“.
Į ją E. Žiaugrienė pagalbos kreipėsi dėl kovoje sužeisto Notigalėje veikusio Bermono partizano, austrų karo lakūno Stefan’o Hoffmann’o – Jumbo. K. Čepukaitė mokėjo vokiškai, tad su partizanu galėjo susikalbėti. Ji Stefan’ą paguldė į ligoninę svetima pavarde ir liepė apsimesti nebyliu. Pagerėjus jo sveikatai, K. Čepukaitė susitarė su Kalpoko būrio partizanais, kad šie lakūną kuo skubiau išvežtų. Atvykę kovotojai likvidavo ligoninėje budėjusį sargybinį, nutraukė telefono laidus ir skubiai pasišalino. Antrą kartą K. Čepukaitė, rizikuodama būti suimta, dalyvavo likviduojant ligoninėje gydytą Rokiškio skyriaus sovietų specialios tarnybos (MGB) darbuotoją Balaboškiną.
Supratusi, koks pavojus gresia, K. Čepukaitė pasitraukė kartu su partizanais – išvažiavo į Telšius, įsidarbino medicinos sesele. Bet ir ten pajuto sekama, tad persikraustė į Biržus, gavo darbą vaistinėje. Čia, vaistinėje, agentai ją suėmė, atvežė į Rokiškį tardymams. Patyrusi nepakeliamų tardymo kančių K. Čepukaitė ryžosi savižudybei – iššoko pro langą, bet liko gyva. Kiek pagydyta, ji už pagalbą „banditams“ (pagal 58 str.) buvo nuteista mirties bausme. Vėliau nuosprendis pakeistas į 25 metus kalėjimo. K. Čepukaitė išvežta į Irkucko sritį, Kočkovą, kur 10 – čiai metų įkalinta karcerio vienutėje ir 15 metų – Sibiro tremties. 1962 m. K. Čepukaitės byla nutraukta, bet be teisės grįžti iš tremties.
Didžiausia K. Čepukaitės svajonė buvo tapti gydytoja. Bet svajonei išsipildyti nelemta – nuteistai pagal 58 straipsnį uždrausta studijuoti gydytojo mokslus.
K. Čepukaitė baigė Irkucko medicinos seserų kursus, ten pradėjo dirbti ligoninėje slaugytoja. Vėliau grįžo į Lietuvą, aplankė Rokiškį, bandė įsidarbinti savo buvusioje darbovietėje – Rokiškio ligoninėje, tačiau dėl galiojančio teistumo (tremties) jos nepriėmė. Tad teko grįžti į Čerešauką, ten, vietos ligoninėje, K. Čepukaitė įsidarbino medicinos seserimi. Dar kelis kartus ji buvo atvykusi į Lietuvą, bandė įsidarbinti Kaune, bet dėl tos pačios priežasties nesėkmingai. Paskutinį kartą partizanų pagalbininkė į Lietuvą grįžo 1984 m., į Kauną pas draugę, vėl bandė įsidarbinti, tačiau ir vėl nepavyko. Viešėdama Kaune K. Čepukaitė staiga susirgo ir mirė. Jai buvo 58 – eri, palaidota Klaipėdoje, šeimos kape.
Šeimos K. Čepukaitė nesukūrė, jos vienintelė meilė, kaip amžininkams yra sakiusi, – laisva Lietuva. Deja, laisvos tėvynės nebesulaukė. Neturiu žinių, kodėl K. Čepukaitės nuopelnai liko neįvertinti (jai nesuteiktas partizano statusas).
Okupantų kerštas palietė ir K. Čepukaitės šeimą: į Sibirą ištremti brolis Petras ir sesuo Ona. Brolis Sibire vedė, susilaukė trijų vaikų. Buvo grįžęs į Lietuvą, bet neberadęs gimtųjų namų, draugų vėl grįžo į Rusiją ir ten gyveno iki mirties. Sesuo Sibire sukūrė šeimą, vėliau grįžo į Lietuvą.
Dvi seserys, dvi skirtingos meilės istorijos
Konspiracinėje E. Žiaugrienės sodyboje kurį laiką gyveno Smilgių k., Panevėžio apskr. gimusios seserys Aldona (g.1922 m. ) ir Regina (g.1924 m.) Morkūnaitės, Kazliškio mokyklos mokytojos, partizanų ryšininkės ir talkininkės. Dirbdamos mokykloje jos įsitraukė į partizaninę veiklą: palaikė ryšius su partizanais, rūpinosi jų apranga, rinko ir partizanams perduodavo slaptą informaciją, platino pogrindinius laikraščius ir kitokią korespondenciją.
Kazliškio mokykloje seserys mokytojavo neilgai, nes įstojo į Žemės ūkio akademiją. Antraisiais studijų metais Morkūnaitės akademijoje suimtos dėl talkininkavimo partizanams ir 1947 m. nuteistos 5 metams kalėjimo. Kalinės išvežtos į Komiją, ten kalėjo visą bausmės laiką.
Filmo scenarijaus vertos seserų meilės istorijos.
Partizanams talkinusi Regina buvo įsimylėjusi jaunuolį, bet neištekėjo, nes jos mylimasis, kaip ir nemažai sovietų represijų vengusių lietuvių, emigravo į Kanadą. Praradęs viltį kada nors grįžti į geležinės uždangos sukaustytą Lietuvą, jis vedė kitą moterį. Tačiau jausmai Reginai nedingo. Iki pat mirties jis jaunystės meilei iš Kanados siuntė laiškus, sveikinimo atvirukus, nuotraukas.
Pora metų vyresnės Aldonos meilės istorija – su laimingesne pabaiga. Jos, kaip ir Reginos, mylimasis emigravo į Angliją, ten vedė kitą moterį. Šiai mirus, kai Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, Aldonos mylimasis Algirdas Daugelavičius grįžo į Lietuvą, pora susituokė ir drauge gyveno iki mirties. Su didele meile vienas kitam ir Lietuvai. Kauno Prisikėlimo bažnyčios atstatymui sutuoktiniai paaukojo 10 000svarų sterlingų.
Apie seserų partizaninę veiklą ir meilės istorijas man prieš kelias savaites papasakojo 101 m. sulaukusi Regina Morkūnaitė.
Povilas Stumbrys
Kraštietis visuomenininkas, kraštotyrininkas
P. Stumbrio archyvo nuotr.
