Pagarba, meilė žmonėms, geri darbai – neturi sienų. AB „Rokiškio sūris“, Rokiškio krašto muziejaus ir rajono savivaldybės administracijos kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus siūlymu, šių metų sausio 27 dieną Rokiškio r. savivaldybės taryba nusprendė suteikti Rokiškio krašto garbės piliečio vardą profesoriui Angelo Frosio.
Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, Rokiškio kultūros centre vyko iškilminga ceremonija. Akimirkos, kuomet A. Frosio buvo įteiktos šio krašto garbės piliečio regalijos, buvo išties jaudinančios. Visi susirinkusieji į renginį atsistoję plojimais pagerbė A. Frosio, o pats apdovanotasis jaudindamasis sakė, kad jam dar dabar virpa visas kūnas matant ir jaučiant tokią žmonių meilę.
Gabalėlyje sūrio telpa dalis pasaulio istorijos
– Kaip atradote Rokiškį prieš 25 metus?
– Lietuva man priminė vaikystę. Pirmas įspūdis, kurį visuomet atsiminsiu, – šv. Mišios Rokiškio bažnyčioje, kur mane nuvedė. Lauke buvo daug sniego, o žmonės šv. Mišių metu buvo atsiklaupę. Tai sukėlė man labai stiprų įspūdį. Pamačiau ir metams bėgant įsitikinau, kad lietuviai yra nuolanki ir išdidi tauta. Visų čia sutiktų moterų akių žydrumas priminė mano šeimos moteris – mamą, seseris.
– Ar vien nostalgija vaikystei Jus atvedė į Rokiškį?
– Turėjau pasirinkti vieną iš Baltijos šalių, kurioje galėčiau pagaminti sūrį Amerikos rinkoms. Rokiškį pasirinkau ne tik dėl vaikystės asociacijų, bet ir dėl čia dirbančių žmonių profesionalumo. Mačiau, kad dirbdamas su jais kartu galiu įgyvendinti savo svajones.
– Rokiškėnams dovanojote išskirtinę dovaną – savo mamos prakartėlę. Tai šeimos relikvija.
– Manau, mano mama yra kartu su manimi. Ji yra sekusi man pasaką apie karalių iš Kuršo. Viename sendaikčių turguje radau žemėlapį, kuriame būtent ši žemė pažymėta kaip Kuršo teritorija. Pagalvojau, kad šioje šalyje galiu įgyvendinti savo vaikystės svajonę. Taip kilo mintis įkurti prakartėlių ekspoziciją, čia atvežus pirmą prakartėlę. Taip, ko gero, gimė pirmasis Europoje Prakartėlių muziejus. Tik lenkai ir čekai vėliau įkūrė panašius.
– Kalbėjote apie vaikystės svajones. Ar dabar turite svajonę, kuri, tikite, išsipildys?
– Aš atvykau į šią šalį ne tik svajoti, bet ir dirbti. Čia pamačiau moteris, kurios rankomis melžia karves, o pienas yra pati vertingiausia medžiaga, iš kurios aš gaminu sūrį. Norėčiau, kad tas sūris, kuris gaunamas iš rankomis ar mechaniniu būdu pamelžto pieno, būtų ne tik produktas, bet ir vaistas. Tą žinią noriu pranešti visam pasauliui.
– Ką Jums reiškia rankose mažas gabalėlis sūrio?
– Laikydamas gabalėlį sūrio delne, aš tarsi turiu dalį mūsų pasaulio priešistorės. Tai, kaip mes gaminame sūrį, sukūriau kartu su labai profesionaliais vietos technologais. Iš pieno žaliavų sugebame pagaminti tokį raugą, kuriame yra ląstelių, turinčių milijonų metų istoriją. Dovanodami gabalėlį sūrio, dovanojame milijonus, milijardus ląstelių.
– Ar Jums svarbus Rokiškio krašto garbės piliečio apdovanojimas?
– Mano tėtis mokydavo niekada neįsivaizduoti, kad esi aukščiau už kitus, todėl tikrai nesu kažkuo aukštesnis už kitus. Manau, tas vardas suteikia sparnus, daugiau svajonių ir galimybę atvežti į Rokiškį dar daugiau žmonių iš viso pasaulio. Visiems Rokiškio žmonėms dėkoju už meilę ir pagarbą, kurią čia gaunu.
