Prieš kiek metų ir kur buvo pirma Tavo didesnė kelionė?
2015 metais į Kiniją. Visada sakau, kad tai mano gyvenimo kelionė. Visą laiką svajojau aplankyti Aziją, bet kadangi su agentūromis keliauti be galo brangu, tai susiruošėm į Kiniją patys. Sūnus surado lėktuvo bilietus Vilnius – Pekinas už 245 eurus. Bilietus pirkom vasario mėnesį, o išskridom liepą. Viską taip tiksliai atsimenu, nes šiai kelionei labai ilgai ruošiausi. Po Kiniją keturiese – sūnus su žmona ir aš su drauge Jūrate – keliavom visą mėnesį. Iš viso susidarė gal 6000 kilometrų.
Visą laiką nuo vasario iki liepos ruošiausi kelionei. Sudėliojau visą maršrutą padieniui, suplanavau visus pervažiavimus. Galima sakyti, visą tą laiką jau gyvenau Kinijoje.
Bet pirmą kartą taip važiuojant į nežinomą šalį su nežinomomis sąlygomis, sudėtinga. Nuo ko pradėjai?
Pradedi nuo to, kad viskuo apie tą šalį domiesi. Skaitai, žiūri dokumentiką. Ieškai, ką norėtum pamatyti, ką aplankyti. Iš tikrųjų tas mėnuo nėra ilgas laiko tarpas. Kadangi atstumai Kinijoje labai dideli, pasirenki kelis taškus. Mes pasirinkom Pekiną, Sianą, kuris šalia Lotoso kalnų, Luojangą, kadangi ten Šaolinio vienuolynas, Guiliną Pietų Kinijoje, kur truputį kita kultūra su ryžių terasomis, ir grįždami dar Šanchajų. Tuo metu susirinkti visą informaciją ir susiplanuoti kelionę buvo gerokai sunkiau. Dabar tai labai paprasta, nes visa informacinė skrydžių ir bilietų pirkimo sistema smarkiai pažengė į priekį. O tada mes pirkom vietinius traukinių bilietus per kažkokią agentūrą, bet juos reikėjo atsiimti popierinius vienoje Pekino geležinkelio stotyje. Nuvažiavom į reikiamą stotį atsiimti bilietų, o ten niekas nekalba angliškai. Visiškai. Toje geležinkelio stotyje šiaip ne taip atsirado vienintelis darbuotojas, kuris kalbėjo angliškai. Ir jis eina per tą stotį toks išdidus, atseit žiūrėkit, vos ne prezidentus kokius nors veduosi. O mes keturi iš paskos. Taip sudėtingai gavom tuos bilietus.
Ir taip visą mėnesį diena po dienos buvai susiplanavusi?
Taip. Žinojau ne tik dienomis, bet ir valandomis, kur važiuosiu, ką reikės pasidaryti. Ir ne tik. Kadangi žinojau, jog jie nekalba angliškai, tai net buvau atsispausdinusi korteles. Kažkur pasiskaičiau, kad nebus jokių šansų angliškai susikalbėti, tai sugalvojau atsispausdinti kiniškai korteles su užrašais, ko nori, kur norėtum patekti. Žinoma, miestuose daug keliavom metro. Labai patogu, nes visur yra panašu – linija kerta liniją ir visur gali nuvažiuoti. Susiradai metro ir jau beveik namie. Daug sužinojom: kur valgyti, su kuo bendrauti. Išmokom, jog niekad nereikia eiti į geruosius restoranus, o valgyti gatvėje, kur valgo vietiniai. Kinai namie negamina maisto.
Tokia buvo ta pirma kelionė, trukusi mėnesį, bet taip iki šiol ir likusi gyvenimo kelione. Tikrai truputį avantiūristiška. Reikėjo pasiryžti. Draugės pažįstama, dirbanti kelionių agentūroje, net supyko: „Kaip jūs drįstat savarankiškai leistis į tokią kelionę! Jūs nieko nesuprantat, jūs ten prapulsit!“ Bet mes tikrai be galo daug pamatėm.
Žinoma, visko buvo. Patyrę keliautojai sako, kad bent 10 procentų kelionės biudžeto reikia suplanuoti visokioms apgavystėms ir nesėkmėms. Visur pradžioj „išdūrinėja“. Taksistai nuplėšia dvigubai ir panašiai. To niekaip neišvengsi.
Bet pirma kelionė užkrėtė, sužadino norą keliauti daugiau ir toliau?
Užkrėtė. Nežinau, kodėl aš ta Azija taip kliedėjau. Jų kultūra visai kitokia. Jautiesi kaip kitame pasaulyje. Kinija – smarkiai pažengusi šalis.
Daugiau „Gimtajame…“
