Balsu bendraujama tik vadui leidus
Į aikštelę šalia Kalvių sankryžos atvažiavau 10 minučių iki sutartos pratybų pradžios, bet visi dalyviai jau buvo vietoje. Biržų jaunieji šauliai, vadovaujami Vidučio Šeško, sakė atvažiavę prieš valandą, kad tik nepavėluotų. Būriavosi ir Rokiškio jaunieji šauliai, vadovaujami Roko Balčiūno, kuris organizavo pratybas ir joms vadovavo, bei pora kupiškėnų, nepatingėjusių aukoti savaitgalį.
Lygiai devintą ryto rikiuotė ir Rokas skelbia pratybų užduotis. Pratybos vadinasi „Spengianti tyla“, todėl nuo dvyliktos valandos, kai prasidės aktyvi pratybų fazė, laikomasi visiškos tylos ir balsu bendraujama tik vadui leidus. Visas kitas bendravimas vyks tik sutartiniais signalais arba raštu.
Dar pratybų vadas pabrėžia saugumo svarbą: būtini apsauginiai akiniai, ypač naktinio žygio metu, skyrių vadai, kadangi pratybos taktinės, o ne kovinės ar ištvermei treniruoti, rūpinasi, kad šauliai nesušlaptų kojų, todėl pasitaikančias drėgnas vietas teks apeiti.
Tiek pagrindinių nurodymų.
Komanda „Išsivaikščioti“ ir visi renkasi gojelyje prie plento, sustoja ratu ir prasideda pratybų pradžios ritualas.
Likutis – „miškų dievams“
Pratybų vadovas sako, kad, vykstant pratyboms miškuose, dažnai elgiamasi be reikalingos pagarbos aplinkai, miškui, todėl „miškų dievai iš mūsų vis kažką paima“ – pametamos radijo stotelės, telefonai, mašinų rakteliai. Protėviai prieš medžioklę ant žemės nuliedavo po lašą midaus. Jaunieji šauliai paleidžia ratu energinio gėrimo skardinę ir likutis nuliejamas ant žemės „miškų dievams“. Iki vakaro, kol dalyvavau veiksme, nieko brangaus prarasta nebuvo. Vadas Rokas sakė, jog ir iki pačios pratybų pabaigos – ritualas buvo labai veiksmingas.
Maršrutas, sutartiniai ženklai ir taškas M
Iki aktyvios pratybų fazės dar beveik pustrečios valandos. Sakysite, daug? Man taip nepasirodė. Skyriai po 5–6 žmones tvarkosi žygiui reikalingą įrangą (neturintys gauna šį bei tą iš vado mašinos bagažinės), kartojasi sutartinius ženklus, kurių prireiks taktinio žygio metu. Skyrių vadai jau anksčiau gavo pratybų teritorijos žemėlapius, tad dabar pasiskirsto pareigomis skyriuose, aptaria numatytus maršrutus su vadu, aiškinasi, kas nesuprantama maršrute, kartojasi sutartinius ženklus, kurių prireiks įsigaliojus tylos režimui, gauna nesudėtingus slaptažodžius susižinojimui su kitais skyriais (tądien slaptažodis buvo 7 – pasakius bet kokį skaičių reikėdavo atsakyti kitu, kad susidarytų 7, pavyzdžiui „5 – 2“) bei radijo ryšiu su kuopos vadu. Skyriai gauna skirtingų spalvų lipnios plėvelės, kurią apsivynioja ant abiejų rankovių.
Prieš išeinant į žygį Kamajų šile visi skyriai gauna pamoką, kaip kirsti kelią. Kirtimo būdų yra keletas, iš kurių vieną pagal sąlygas ir būtinybę renkasi vedlys, čia vadinamas navigatoriumi – nebūtinai tai skyriaus vadas, kuris rūpinasi kitais dalykais.
Viskas visiems jau aišku ir skyriai vienas po kito išeina į savo patruliavimo maršrutą, kuris visiems skyriams skiriasi. Šiandien teks praeiti aštuonis punktus ir 15 valandą būti galutiniame susirinkimo punkte, taške M. Pratybų plotas nėra labai didelis, tad skyriai turėtų suspėti, visi perspėjami, kad vėluoti į galutinį žygio tašką negalima – laiku būti sutartoje vietoje griežtai būtina.
Improvizuotas štabas ir pirmieji nuostoliai
Visi išlydėti ir vadai sėda į mašinas bei pajuda į tašką M – šešių keliukų ir miško linijų susikirtimą. Ten kartu su kuopų vadais ir pora merginų, tik neseniai pasirinkusių būti šaulėmis. Įkuriamas improvizuotas štabas: iškeliama ryšio antena, pasijungiamas ryšys, išpakuojamas ir paruošiamas skrydžiui dronas. Be paliovos veikia radijo ryšys – skyriai raportuoja apie pastebėtas kitas grupes, tikrinasi ryšį.
Kai į orą pakyla dronas, skyriai vienas po kito radijo ryšiu praneša, jog jį pastebėjo. Savo ruoštu mes štabe matome, kur yra artimiausi skyriai, galime sekti jų judėjimą. Skyriai turi galimybę pakeliui užsukti į bazę ir palikti dalį nešamų daiktų, papietauti – tai numatyta užduotyje. Šiek tiek sumaišties kyla, kai vienas skyrius nesugeba iš pirmo karto atsakyti į slaptažodį. Atsiranda ir nuostolių – vienas mėlynojo skyriaus šaulys apsiavė naujus batus ir prasitrynė koją. Jis lieka bazėje.
Vienas skyrius praneša, jog kurį laiką buvo likęs be radijo ryšio, todėl negalėjo susisiekti su vadaviete. Bet šiaip viskas vyksta gana sklandžiai. Spėjame net pašnekėti su Vidučiu Šešku, kuris tiesiog neišsemiamas visokių šauliškų istorijų šaltinis – sako, per 10 metų per jo rankas perėjo apie 400 jaunųjų šaulių, keletas baigė Karo akademiją, viena mergina dabar jau kuopos vado pavaduotoja viename Lietuvos kariuomenės karinių dalinių.
Sužeidė į… užpakalinę koją
Likus pusvalandžiui iki susirinkimo punkte M, Rokas Balčiūnas nusprendžia pasunkinti užduotį: „Dėmesio visoms grandims. Paskutinis voroje sužeistas į užpakalinę dešinę koją.“ Po pusės minutės net pats nustebęs perklausia: „Aš tikrai pasakiau „užpakalinę dešinę koją“? Tai tik patvirtina, jog esu kentauras. Bet nuo šiol tai tikrai bus anekdotas.“
Komandinė dvasia žavi tuo, kad kaltojo čia niekas užsispyrusiai neieško – kaltas visas skyrius. Klaidas reikia taisyti, o ne ieškoti kaltų, sako vadas Rokas.
Ko gero, pasunkinta užduotis kiek sutrikdė jaunuosius šaulius, nes ne visi skyriai greitai sureaguoja į pranešimą. Skyriai vienas po kito pasiekia tašką N. Paskutiniam „raudonųjų“ skyriui artėjant prie bazės vadas Rokas šūkteli: „Jūsų sužeistasis nebegyvas.“ Pasirodo, beskubėdami jaunieji šauliai turniketą užveržė ne ant dešinės, o ant kairės kojos. Visi puola aiškintis, kaip tai nutiko, bet niekas nieko tiksliai nebepamena – viskas buvo daroma paskubomis.
Komandinė dvasia žavi tuo, kad kaltojo čia niekas užsispyrusiai neieško – kaltas visas skyrius. Klaidas reikia taisyti, o ne ieškoti kaltų, sako vadas Rokas.
Trumpas aptarimas, klausimai, ar teisingai kažką pranešė, ar gerai padarė. Vienas pagrindinių vado Roko klausimų, kaip sekėsi laikytis visiško tylos režimo. Visi atsako, jog buvo momentų, kai reikėjo bendrauti balsu – vieniems maršrute susidūrus su žemėlapyje nepažymėta kirtaviete, kitiems bandant spręsti „sužeistojo“ problemą.
Trumpa taktinė pauzė nubėgti „už krūmų“ ir dar viena užduotis – patrulio bazės įkūrimas. Užduotis daugumai nauja, tad daug kas aiškinamasi ir bandoma čia pat: kur eiti, kam eiti, kaip rodyti (vėl viskas tylomis) – gana griežta sistema ir taisyklės. Bet labai įdomu. Vaikystės „karai“ turėjo mažiau taisyklių, bet tik dabar supranti, kad su taisyklėmis viskas gerokai įdomiau.
Kur vedė naktinis žygis?
Palieku jaunuosius šaulius tobulinti patrulio bazės įkūrimo įgūdžius. Jų dar laukia apie 8 kilometrų naktinis žygis. Jau po jo vadas Rokas prisipažino, jog paslaptį išlaikė iki galo ir niekas nežinojo, jog naktinis žygis bus į Tytelius, prie paminklinio akmens Adolfui Ramanauskui–Vanagui, kur jaunieji šauliai uždegė žvakutę, susmeigė neštas vėliavėles ir išklausė istoriją, ką mena šis paminklas. Jie labai jautriai tą priėmė, nes 2,5 valandos tamsoje, nekalbėdami, kartais rimtai paklaidžiodami vengdami kelių, sodybų ir būti pastebėti, rado kelią iki Tytelių. Jaunieji šauliai patys pajautė Vanago šeimos kelionės iš Dzūkijos dvasią.
Šauliais galima tapti bet kokio amžiaus. Norintieji turėtų susisiekti su Roku Balčiūnu tel. +370 657 77 672.
