Iš trumpų vaizdo įrašų ir tekstų socialiniuose tinkluose galima buvo iš anksto susidaryti pakankamai išsamų įspūdį, kas ir kaip šiuose susitikimuose šnekama, bet žurnalistinis smalsumas nugalėjo ir pasiryžau sudalyvauti. Iš karto galiu pasakyti, jog nieko netikėto – nei pasisakymų turinio, nei formos prasme – nebuvo.
Dar prieš oficialią susitikimo pradžią kilo politiko šalininkų priekaištai atėjusiems su plakatais, jog šie, neva, užstoja vaizdą, bet kiek pasiginčijus sutarta, kad „vaizdinė agitacija“ bus laikoma pagarbiame aukštyje ir nebus trukdoma norintiems matyti. Susitikimas prasidėjo nuo spaudimo susirinkusiam moksleiviško amžiaus jaunimui. Jų buvo paprašyta pateikti tėvų leidimus dalyvauti renginyje, arba iš karto išeiti. Laimei, didesnio publikos palaikymo tokie grasinimai nesulaukė ir jaunimui dalyvauti leista.
Seimūno monologas buvo apie viską, kas šiuo metu aktualu: antroji pensijų kaupimo pakopa (čia pašnekėta gana racionaliai ir logiškai), biudžetas ir išlaidos krašto gynybai bei Kapčiamiesčio poligonas (visur įterpiant, jog „Nemuno aušra“ turėjo ir geresnių pasiūlymų), LRT, neužmirštuolės (į šią temą susirinkusieji nereagavo, tad ji greit pasibaigė), šiek tiek užsienio politikos. Monologą klausimais ir patikslinimais bei gana kukliais šūktelėjimais „meluojat“ nuo pat pradžių bandė nutraukti susirinkę oponentai, kuriems iš pradžių užduoti klausimų nebuvo leista. Liudininkų teigimu, kartu su R. Žemaitaičiu atvykęs jo frakcijos kolega Aidas Gedvilas aktyviausius klausėjus budinčių policininkų (budėjo net du ekipažai) prašė pašalinti iš salės, bet jo prašymai išgirsti nebuvo.
Kai pagaliau klausimus leista užduoti, jie buvo stebėtinai pagarbūs ir dalykiški net iš oponentų pusės: apie pinigų atsiėmimo iš antrosios pensijų kaupimo pakopos, apie vizitą į Vengriją ir draugystę su vengrų valdančiaisiais, apie kultūrą Seimo posėdžių metu, apie permainas Aplinkos ministerijoje. Aukštaitijos Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė Lina Matiukaitė sakė, jog jai prieš susitikimą buvo pažadėta jog galės užduoti visus rūpimus klausimus, bet pažadas nebuvo ištesėtas – leido užduoti tik du. Po renginio ji sakė bandžiusi papriekaištauti dėl to R. Žemaitaitį lydinčiam padėjėjui Ignotui Adomavičiui ir padiskutuoti apie LRT, bet pašnekovas prisipažino nesusipažinęs su LRT audito išvadomis bei rekomendacijomis, tad diskusija taip ir neįvyko.
Kyla natūralus klausimas, koks tokių susitikimų tikslas? Jei norima pristatyti Seimo priimtus nutarimus, tai logiškiau būtų pasikviesti ir ką nors iš koalicijos partnerių, kad ir tą patį Rokiškyje išrinktą Seimo narį Tadą Barauską, ir drauge pristatyti svarbiausius nuveiktus darbus. Jei norima išgirsti krašto žmonių rūpesčius ir abejones, tai reiktų daugiau klausytis ir leisti klausti. Jei ruošiamasi artimiausiems savivaldos rinkimams, tai ir reiktų pristatyti būsimą kandidatą į merus bei jo programą, nes dabar tas, apie kurį šnekama kaip apie „Nemuno auštos“ kandidatą, tik vaikštinėja po salę ir filmuoja telefonu pasisakymus – jam neleidžiama nė žodžio ištarti. Belieka viena pati įtikinamiausia versija: susitikimais siekiama kelti įtampą ir visuomenės susipriešinimą. Sukiršinti jaunimą su vyresniaisiais, ypač pensininkais, kultūrininkus su LRT (kadangi pastariesiems finansavimo „kraneliai“ kiek prisukti, galėsime remti kultūrą), skirtingų partijų ar net skirtingų simbolių simpatikus, Vilnių su provincija, miestą su kaimu ir taip toliau.
Rokiškio publikos garbei reikia pasakyti, kad ji gana gerai atsilaikė prieš šį agresijos, manipuliavimo, net savotiškų patyčių srautą. Taip, pleištas tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, tarp simpatikų ir oponentų, kuriems viso renginio metu prikaišiota dėl kultūros stokos, niekur neišnyko, bet sprendžiant iš to, jog išsiskirstyta gana taikiai ir policijos įsikišimo neprireikė, nesutarimai greičiausiai nepagilėjo. Bent jau neperaugo į peštynes. Ir tai gerai.
O pabaigai – dėl tos kultūros. Kai skaitai apie pirmųjų Lietuvos Respublikos Seimų rinkimus, kai agitatoriai tiesiogine to žodžio prasme turėjo lipti ant bačkos, o nuo jos kartais buvo nustumiami ir išvoliojami sniege ar purve, tai dabartinė politinė kultūra net pernelyg švelni atrodo. O politikui tikėtis, kad visi tik jo klausysis išsižioję ir nebandys prieštarauti ar net nutraukti išgirdę melą – švelniai tariant, naivu.
