„Himną sugiedame“
Povilas Rasimavičius, gyvenantis Rokiškyje nuo 1962 m., sako dar nesuplanavęs, kaip minės Valstybės dieną: „Kai kompanija gera, tai ir himną sugiedame. Jei niekas niekur nepakviečia, būnu namuose.“ P. Rasimavičius paprastai renginius stebi per televiziją.
Nusprendė įsigyti vėliavą su Rokiškio herbu
Rokiškio kultūros centre dirbančiai Miglei Katinauskienei liepos 6-oji – darbo diena: „Tą dieną numatyti renginiai mieste. 21 val. prie Krašto muziejaus giedosime Tautišką giesmę.“ Paklausta, kieno iniciatyva jos namų kieme nuolat plevėsuoja Rokiškio vėliava, M. Katinauskienė atskleidžia: „Tai mano vyro iniciatyva. Ją iškelti jis svajojo dar tada, kai neturėjome namo. Paskui pamatėme, kad trispalvių arba vėliavų su Vyčiu yra daug, tai nusprendė įsigyti vėliavą su Rokiškio herbu. Ją vyras gavo dovanų gimtadienio proga.“
„Turi ir šiek tiek kitokią prasmę“
Vilniuje gyvenantis ir dirbantis Vilius Adomėnas daug keliauja ir susitinka su įvairių šalių žmonėmis. Jis savo iniciatyva iškėlė Vyčio vėliavą mamos Virginijos Adomėnienės, dėstančios istoriją Pandėlio gimnazijoje, kieme. „Liepos 6-oji mums yra svarbi data. Karaliaus Mindaugo karūnavimas – didelis įvykis Lietuvos istorijoje, jį galime minėti didžiuodamiesi. Kito karaliaus niekada ir neturėjome. Taip pat švenčiame ir Valstybės dieną, kuri šiuo laiku jau turi ir šiek tiek kitokią prasmę. Daug lietuvių keliauja, dirba kitose šalyse, todėl Valstybės dieną galime švęsti bet kur, nėra taip svarbu, kur esame. Džiaugiuosi, jog nemažai mano kolegų bei draugų planuoja giedoti Tautišką giesmę įvairiuose pasaulio kampeliuose. Šiais metais liepos 6-ąją būsiu gimtajame Pandėlyje, dalyvausiu naktinio krepšinio turnyre, skirtame Valstybės dienai. Kviečiu visus prisijungti“, – sakė V. Adomėnas.
„Rokiškyje daug kas vyksta aukštu lygiu“
Saulėtą dieną Rokiškio turgavietėje medumi prekiavusi Laima Dabregaitė ne tik pasakojo apie save, bet ir gyrė rokiškėnus: „Visada keliame vėliavą. Tenka neštis sunkias kopėčias, aukštai lipti, nes ją iškeliame ant namo frontono. Tik himną nelabai su kuo yra giedoti, tam reikia kompanijos. Gyvenu Vilniuje, bet esu kilusi iš Rokiškio krašto, čia turiu sodybą, kurioje vasarą praleidžiu savaitgalius ir atostogas. Priklausau rokiškėnų klubui „Pragiedruliai“. Dirbu Saugomų teritorijų Nacionaliniame lankytojų centre, todėl matau, kad Rokiškyje daug kas vyksta aukštu lygiu – Krašto muziejus edukacinėmis programomis niekuo nenusileidžia Valdovų rūmams (kai kada net pralenkia), čia buvo įrengta Kalėdų Senelio rezidencija, ruošiamasi tapti Kultūros sostine. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė sakydavo, kad kitos savivaldybės politikuoja, o Rokiškio – ūkiškai tvarkosi, jai nesvarbu, kuri partija duoda lėšų.“ Jai antrino ir kompaniją palaikė braškėmis prekiaujantis šeimos narys Alfonsas Šlepetys.
„Galvok apie kiekvieną eilutę“
Eglė Samulytė, Rokiškio aklųjų ir silpnaregių dienos centro pirmininkė, propaguojanti baltiškąjį tikėjimą, paklausta, ką patartų tiems, kurie vieni nedrįsta giedoti himną, atsakė: „Giedodamas galvok apie tai, ką giedi, apie kiekvieną eilutę: „didvyrių žeme“ – kodėl didvyrių, „iš praeities“ – kokios praeities? Išnagrinėk kiekvieną žodį. Tautiškoje giesmėje užšifruota etika, gyvenimo būdas… Ypač tai svarbu aiškinti vaikams. Nemąstydamas apie prasmę himną atlieki tik techniškai, nesvarbu – vienas ar būryje.“ Ji pati Valstybės dieną sulaukia svečių iš Vilniaus, Kauno, ypač, jei tai būna ilgasis savaitgalis. Jos kieme „be kalbų“ suplevėsuoja vėliava su Vyčiu. Čia susirenka ir artimiausi kaimynai. Piliakalnio toli nereikia ieškoti – jis namų kieme. Ant jo užkuriamas aukuras, dainuojamos archajiškos liaudies dainos. Jei būna galimybė, važiuojama prie Moškėnų piliakalnio (Rokiškio kaim. sen.), į Kernavę, į Kauną. Tokia proga yra tekę skaityti eilėraščių apie karalių Mindaugą.
