Žalią aplanką su Algirdo Jasiūno, aktyviai dalyvavusio atstatant bunkerį, dažnai į Notigalę lydinčio moksleivius, surinktais dokumentais apie „Bermono pulko“ partizanus, ant savo darbo stalo laikiau dar nuo pavasario, bet išsamiau pasišnekėti susėdome tik prieš savaitę. Medžiagos pririnkta tikrai gausiai ir įvairios: išsiaiškinta partizanų būrio sudėtis, nustatyti pagrindiniai jų padėjėjai ir ryšininkai, rasti Sovietų sąjungos vidaus kariuomenės (MVD) raportai, pranešimai, partizanų ryšininkų tardymo protokolai ir dar daugybė įvairių dokumentų, susijusių ne tik su partizanų būrio sunaikinimu, bet ir tolesniais šios istorijos dalyvių likimais. Ne tik partizanų ar jų ryšininkų. Pavyzdžiui, vienas iš Notigalės operacijai vadovavusių sovietinės vidaus kariuomenės karininkų majoras Kvitko žuvo 1947 metais birželio mėnesį, Laukupėnų kaime bandant suimti Antaną Urbonavičių. Pastarajam taip pat skirta nemaža dalis surinktos medžiagos. Nepaprastai įdomi biografija: partizanavo, kelis kartus bandė legalizuotis ir vėl grįždavo į mišką, teko bėgti ir iš kalėjimo. 1947 birželį suimtas ir tais pačiais metais nuteistas 25 metams, grįžo į Lietuvą apie 1964 metus, gyveno Panevėžyje ir dar sulaukė Nepriklausomybės atkūrimo – mirė 1991 metais.
Kaip kilo mintis rinkti ir kaupti su partizaniniu judėjimu susijusią medžiagą? Algirdas sako, jog visų pirma po savo tėvo mirties 1999 metais susidomėjo giminaičio, „Bermono pulko“ nario Balio (Broniaus) Jasiūno – Lokio, išvengusio žūties 1947 gruodžio 12 d., likimą. Jis taip ir liko nežinomas – kai kuriuose dokumentuose rašoma, jog žuvo 1947 metais Stukonyse, bet 1950 kitose bylose minimas kaip pavienis partizanas. Gali būti, kad jis legalizavosi kita pavarde ar išvažiavo kur nors į Rusiją, nes apie palaidojimą niekas iš giminės nieko nežinojo.
Vėliau, spaudoje pasirodžius pirmiesiems Povilo Stumbrio straipsniams, kurie ne visai sutapo su tėvo bei giminių pasakojimais, kilo noras „pasiknaisioti“. Susisiekė ir pradėjo bendrauti su istoriku, muziejininku Valium Kazlausku, pradėjo pats ieškoti gyvų tų įvykių liudininkų ar jų giminaičių, susidomėjo galimybe „pasėdėti“ Ypatingajame archyve. Iš pradžių sekėsi labai sunkiai. Bet pamažu atsirado patirtis, o su ja ir žinojimas, kur ir ko ieškoti.
Algirdas Jasiūnas pats pripažįsta, jog jo surinkta medžiaga dar reikalauja itin daug ir kruopštaus darbo: tardymo protokolai, agentūriniai pranešimai, kiti Ypatingajame Archyve saugomi dokumentai ir jų kopijos dažniausiai rašyti rusiškai, neretai ranka, nors dažniau rašomąja mašinėle. Todėl juos reikia ne tik išversti į lietuvių kalbą, bet ir tiesiog iššifruoti.
Įdomiausia surinktos medžiagos dalis man pasirodė susijusi su Kazimiera Čepukaite. Ji ir Aldona Diržytė, pasak A. Jasiūno, savo nuopelnais partizaniniam judėjimui Rokiškio krašte prilygsta žymiai plačiau žinomai Dianai Glemžaitei, kurios gimimo šimtmetį minėjome šį rudenį. Jų dėka pavyko likviduoti stribą I. Balaboskiną, jos padėjo pabėgti iš ligoninės sužeistiems partizanams, tiekė vaistus bei amuniciją, pačios prisidėjo prie partizanų. A. Jasiūnas sako, jog šios moterys tikrai nusipelnė įamžinimo, bent jau atminimo lentos ant senosios miesto ligoninės pastato. O kol kas K. Čepukaitė net nepripažinta partizane.
Įdomūs jos tardymų protokolai, kurie kartu su agentūriniais pranešimais iš vienoje kameroje kalėjusios išdavikės slapyvarde „Lena“ atskleidžia ne tik tardymų žiaurumus, bet ir visą žmogaus palaužimo mechanizmą. Iš pradžių nieko neišdavusi ir neminėjusi jokių pavardžių, pradėjus išdavinėti ryšininkus ir partizanus šeimininkei, pas kurią gyveno, K. Čepukaitė irgi buvo priversta prabilti, kad ir vengdama minėti kokias nors pavardes. Mergina nuteista 10 metų kalėjimo ir 15 metų tremties. Po Stalino mirties prasidėjus „atšilimui“ byla nutraukta. Bandė grįžti į Lietuvą, bet darbo čia negavo. Mirė 1984 metais Kaune, kur buvo trumpam atvažiavusi pas draugę.
Nėra iki galo aišku, kaip ir ko ta pati Čepukaitė NKVD operacijos Notigalėje išvakarėse atsidūrė partizanų būrio bunkeryje, nors šiaip jau gyveno legaliai. Galimas daiktas, kad vyko kažkoks pasitarimas, nes tame bunkeryje tuo pat metu buvo ir kitų būrių („Šarūno“, „Dobilo“) partizanų. Neaišku, ar nebuvo ten ir pagarsėjusio išdaviko, pražudžiusio daugybę ne tik Rokiškio krašto partizanų, Lūžos (agento „Maskva“), kuris artimai bendravo su visų šių būrių vadais.
Nemažai valandų per šešerius metus kraštotyrininkas praleido Ypatingajame archyve, kur vertė vieną po kitos bylas, išsirašinėjo, kopijavo, fotografavo, po krislelį rinko istoriją apie mūsų krašto partizanus. Neprieinamos iki šiol tik agentūrinės bylos. Nepavyko kol kas rasti ir Notigalės operacijos dokumentų, kurie galėtų iki galo atskleisti ar bent patikslinti kai kuriuos tos dienos įvykius. Prieš kokius 20 metų internete buvo pavykę aptikti šių dokumentų pėdsakus – daugiau kaip 20 puslapių, bet tuo kartu jų užfiksuoti nepavyko. Vėlesnės paieškos kol kas buvo nesėkmingos, bet A. Jasiūnas vilties nepraranda – dar ir dar kartą ieško ir tikisi kada nors gauti itin svarbius dokumentus.
Tai, kas surinkta, išmanaus rašytojo ar žurnalisto rankose galėtų virsti knyga, o gal net romanu su gerai suregztomis detektyvinėmis intrigomis. Tik kas to imsis?
