Rytoj Lietuva minės Gedulo ir vilties dieną – pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas. Prieš 74 metus birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos į tremtį išvežta per 30 tūkst. žmonių. Sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas. Tarp ištremtųjų į Sibiro lagerius – pandėlietė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, dar mokyklos suole pradėjusi antisovietinę veiklą. Kolegos istorikai ją pavadino moterimi, neleidusia perrašinėti Lietuvos rezistencijos istorijos.
Autentiška išpažintis
Pandėlio gimnazijos muziejuje saugoma didelė istorinė vertybė – tėvams ir seseriai ranka rašyti žymios kraštietės, tremtinės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės laiškai iš lagerio. Jie kupini meilės, ilgesio, skausmo dėl tėvynės ir jos žmonių likimo. Muziejui vadovaujanti gimnazijos lituanistė Violeta Karaliūnienė sako, jog be galo šiltų jausmų tremtinės laiškai – kaip sielos poezija. Juose nerasime atvirų pasakojimų apie baisias lagerių sąlygas, sunkius psichologinius išgyvenimus. Tokie atviravimai anuomet nebūtų „perėję“ cenzūros ir būtų grėsę represijomis ne tik pačiai ištremtajai, bet ir tėviškėje likusiems jos artimiesiems. Poetiškai sudėliotuose lagerių kalinės laiškuose-išpažintyse tarp eilučių nesunkiai galima įskaityti N. Gaškaitės-Žemaitienės patirtą kančią, pažeminimą, begalinį skausmą ir beprotiškas pastangas neprarasti žmogiško orumo. Vieni namiškiams siųsti laiškai – su datomis, kiti pažymėti tik specialiu lagerių korespondencijai privalomu numeriu.
Biografija
N. Gaškaitė-Žemaitienė gimė 1938 m. rugsėjo 27 d. Kupiškyje, mokytojų šeimoje. 1956 m. baigusi Pandėlio vidurinę mokyklą pradėjo studijuoti tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. Dar besimokydama Pandėlyje, apie 1955 m., ji aktyviai įsijungė į pogrindinės moksleivių organizacijos „Laisvę Lietuvai“ veiklą. 1955-1956 m. ši organizacija leido laikraštėlį „Laisvės balsas“, jame platinti antisovietiniai atsišaukimai. Baigę vidurinę mokyklą organizacijos nariai išvažiavo studijuoti į įvairias šalies aukštąsias mokyklas, bet pogrindinė organizacija N. Gaškaitės-Žemaitienės pastangomis nenustojo veikusi. 1958 m. buvo pradėti masiškai spausdinti atsišaukimai, slapta platinti Kaune, Vilniuje ir kitose vietovėse. 1958 m. N. Gaškaitė-Žemaitienė kartu su Suvainiškio apylinkėje gimusiu ir tą pačią Pandėlio mokyklą baigusiu Petru Plumpa (Lietuvos disidentu, publicistu, religiniu mąstytoju) ryžosi drąsiam žygiui – Vasario 16-osios proga jie iškėlė vėliavą virš Kauno HES. Tų pačių metų kovo 14 d. N. Gaškaitė-Žemaitienė su keliais bendraminčiais buvo suimta, tardoma ir nuteista septynerius metus kalėti Kemerovo, Taišeto, Mordovijos lageriuose. 1965 m. pasibaigus įkalinimo terminui, tremties nepalaužta N. Gaškaitė-Žemaitienė grįžo į Lietuvą.
Tremtinės laiškų ištraukos
Brangūs mamuk ir tėveli! Leiskit Jus pasveikinti su besiartinančiu pavasariu ir palinkėti šviesios nuotaikos. Greit pasipuoš darželiai pirmaisiais pinavijų ir tulpių daigais, ateis tradicinė margučių šventė ir kiekvienam žmogui bus lengva praleidus žiemą džiaugtis gyvybės ir pumpurų pergale. Ir aš noriu, kad ir Jūs, nors likote gyventi dviese ištuštėjusiame name, pamirštumėt visus vargus (…). Kiekvienam tenka nešti savo kryžių ir nebūtų gyvenimo, jei būtų vien malonumai. Tik per sielvartus, ilgesį, meilę pažįstam gyvenimo vertę ir skonį, ir tikrąjį džiaugsmą, kad vis dėlto žmogaus dvasinės jėgos, jo kūryba stovi aukščiau visų negandų.
Šiek tiek apie mūsų padangę. Jau beržai puošiasi žirginėliais, šįmet labai ankstyvas pavasaris. Pievos visur apsemtos, o mūsų daržai – lyg sausa sala, vaikštom basnyčiom. Teko ragauti ir beržų sulos, šiemet gyvenam arčiau vitaminų, nes mūsų tik dvidešimt moterų bevaikšto į laukus, visos likusios dirba stovykloje. Pavasariais dažnai dainuojam, ir kadangi mūsų brigadoj tikras internacionalas, turim daug dainų, kurias visos mokam. Tai Pabaltijo ir ukrainiečių dainos (…). Kai vakarais dainuoja vyrai, skamba visas kaimelis, o daina atsimuša į aplink stovinčius pušynus. Ačiū, gavau banderolę su suknele, labai puiki, tuoj Želma sukirps. Siuntinuką, turbūt, grąžins, nes virš 5 kg neveža iki mūsų stovyklos. Atleiskit, kad su juo tokie vargai, bet nieko negalėjau padaryti. (1962. 4. 17).
Štai jau praėjo visas sekmadienis ir norisi vakare pasišnekėti su artimaisiais (…). Aš labai dėkinga už siuntinuką, vakar gavau. Medaus toks gerokas „šmotas“, kad net prižiūrėtoja stebėjosi. Sako, „turbūt už 200 rublių siuntė siuntinį“. Dar vakar į krautuvę atvežė daržovių, užraugėm kopūstų su Vlada visai žiemai, taukus sulydysim su margarinu ir bus geros atostogos. Tokie niekai, žinoma, Jums neįdomu, bet mūsų visas gyvenimas ir susideda iš tokios nuobodžios grandinėlės. Štai Jadzė sukombinavo raktą nuo tuščio buvusio kabineto, privogė malkų, prikūreno ir jos dėka sėdim dabar vienos dvi už rašomojo stalo. Šilta, tylu ir ramu, o tokia aplinka stovykloje ne taip lengvai pasiekiama. Taip kad dvasinei ramybei reikia visos eilės smulkučių gudrybių. Pasidarėm patyrusios senos „lagerininkės“. Laisvėje toks patyrimas bus nereikalingas. Mamai plaukai pasišiauštų ant galvos dėl tokių dukters savybių (…).
Jūs rašykit visada ir apie viską, nes tik per Jūsų laiškus aš dar šiek tiek jaučiu ryšį su normaliu gyvenimu. Jei to ryšio nebejausčiau, būtų labai sunku. Ir taip, turbūt, jausiuosi kaip aborigenas civilizuotame pasaulyje. Neįsivaizduoju, kad vėl būsiu mūsų kambariuose, rytais mama įjungs radiją su tirolietiška muzika, vakarais tėtė sėdės ir skaitys laikraštį, o Danutė taisys sąsiuvinius (…).
Kaip norėčiau, kad būtų galima kartu pagyventi mums. Atleiskit, rašau taip baisiai – parkeris pradėjo streikuoti kažin ko. Tiesa, atsiųskit banderolėj rašalo, kol dar vasara, jau baigiasi. Banderolių dabar nebelabai duoda, duoda tik knygas ir popieriaus. O Lenino atvirutės tarp sąsiuvinių nebuvo, ieškojau – nėra. Žinot ką, reikia rašyti ką nors iš šio gyvenimo. Ir nežinau, ką, nes viskas vienoda.
Perskaičiau Tavo laišką, mamuk, ir pati nustebau, kokią puikią turim mamą. Labiausiai iš viso laiško patiko, kad turiu ir „pati gyventi, ir kitus išjudinti“. Ačiū Jums abiem su Tėte už Zikaro monografiją, jau gavau, toks puikus dalykas, negalėjau atsigėrėti talentinga mūsų tauta. Labiausiai patinka tai jo „Knygnešys“ ir „Svajonė“. Jau turiu nemažą galeriją, pradedant Čiurlioniu, keliolika Vakarų meistrų reprodukcijų (…). (TR 150)
Brangi Danute! Gavau siuntinėlį be jokių kliūčių, nors baiminausi, kad negrąžintų, nes „pažadėjo – patiešyjo, nedavė – negriešyjo“ (ot, ir nebežinau, ar rašyti ilgąją y, ar trumpąją). Pas mus nėra pas ką paklausti, greit gal visai lietuviškai užmiršiu, mūsų jau tiek mažai (…).
Aprašysiu dabar savo padangę. Nors lapkritis jau įpusėjo, bet ruduo toks minkštas ir šiltas, kaip pavasaris. Radijas groja ištisas dienas lengvąją muziką, net jau šleikštu pasidarė nuo tos saldžios estrados, pasiilgau rimtos muzikos. Pas mus savo jėgom sukūrėm kažką panašaus į kultūros universitetą, ruošiausi ir aš, jau praėjo Levitano vakaras. Atrodo, kad patiko mūsų bobutėms. Daug skaitau, dabar skaitau vėl visus R. Rolano raštus. Jis mano mylimiausias, kartu su T. Manu. Ar Jūs pažįstat Šostakovičiaus romansą smuikų ansambliui, tai pati tyriausia, pati švenčiausia mūsų amžininkų muzika. Netiesa, kad nebėra genijų. Šiaip pas mane nieko naujo. Svarbiausia, kad darbinga. Ką gi, būna ir taip, čia niekas nekaltas, sąlygos, kai kas… (167)
(…) Mes siuvam visokius niekus. Dabar guminius žiurstus darbininkams. Nuo pirmadienio eisiu kasti bulvių. Dabar po darbo remontuojam savo namą, baldom. Darbų pilna, o laiko mažai. Ir vis dar nuotrupom norisi paskaityti, ką nors gero nutverti. Ačiū, gavau atestato nuorašą ir išsiunčiau. Tik nežinau, ar priims iš čia. Na, jei ir nepriims, perdaug nesielvartausiu. Pas mus jau kelios dienos kaip palaidojom vieną moterį, staiga mirusią. Jau nejauna, bet gailiausia, kad jai mėnuo beliko iki laisvės… Eisiu greitai bulvių kasti. Myliu tuos rudeninius laukus su voratinklių gijomis. Bulviakasis pas mus kaip generalinis mūšis: eina visi, kas gali. Iš viso pastebiu, kad myliu darbą, net ir tokį, kai pats nelaisvas ir nešeimininkas. Tik du dalykai kliudo: tai, kad įskausta rankos ir kad laiko mažai lieka dvasiai. Taip pasiilgstu knygų, muzikos, žinių (…). Jūs jau tikriausiai klojat lovas. Labos nakties. Kiek kartų sapnuose aš grįžtu. Įdomu, kaip bus iš tikrųjų, kai įeisiu namo? (149)
(…) Pas mus nieko gero. Visą laiką užimti siloso ruošimu. Vežam ir vežam iš balų į sausas vietas ir prisimenu mamos pasakojimus apie Ramygalos liūnus. Nudegėm saulėje kaip negrai, vakarais grįžtant namo leidžia prie tilto upėje maudytis, tik jau net gėda. Kad plaukti nemoku. Bendrai, labai linksma šienapjūtė. Mes, galima sakyti, visuose lageriuose laisvai gyvenam. Žinoma, taip, kaip Kurgane Nvelske, tai jau niekada nebus tokios taigos ir tokios laisvės… (1961. 6. 16)
(…) Labai graži diena, tikra bobų vasara. O rytą buvo didžiulė šalna. Pasodinom tulpiukus. Įdomu, kaip jie žiemos Mordovijos žemėje. Visą savaitę ėjom dirbti į mišką, valėm liniją aukštos įtampos linijai. Iš Kuibyševo atves elektrą. Kur dirbsim kitą savaitę – nežinau. Bulves baigėm, dar lieka visokie burokai, kopūstai, labai nuobodus darbas. Bet įprasim ir prie tokio. Skaitau dabar „Logiką“ ir „Brolius Karamazovus“. Iš „Logikos“ tikėjausi daugiau, tik aiškina minčių santykius su daiktais (…). Mama praeitam laiške rašė, kad taip miršta jauni žmonės Pandėlyje, tai labai baisu, ir protas, ir visas žmogaus organizmas niekados su tuo nesusitaikys, nes niekas negali atsakyti į fatališko skirtingumo priežastis. O kur Buivydžių Kesiūnų Jonas, ką beveikia, ar dar tebeturi įsitikinimą tapti mokytu vyru nesimokant? (…) (1961. 9. 24)
(…) Šiandien pasibaigė mūsų čigoniškas gyvenimas. Sėdžiu vėl normaliam kambary, groja radijas, matau veidus tų, kurių mėnesį nemačiau. Susitvarkiau iki blizgėjimo patalus, spintelę, knygas. Sausa. Ir vis tik prisimenu taigos gyvenimą ir gaila, nepaprastai gaila taigos. Kas žino, gal iš viso gyvenime niekada nebegyvensiu tikroj taigoj? Kalnai, ant kurių užaugo taiga, – uolos. Daug kur plikos aikštelės – grynas akmuo. Taiga daug kartų degusi – užeitum ištisus plotus mirusio miško, juodi, lyg vaiduokliai medžiai laiko iškėlę į dangų vienintelę išlikusią šaką. Senose gaisravietėse jau spėjo vėl užaugti pamaina, daugiausia beržai, naujose – žydi ružavos gėlės, jos auga ir Lietuvoje griuvėsiuose. Grybų čia nors vežimu vežk. Lepšiai, raudonikiai, ūmėdžių neimam.
Šienapjūtę užbaigėm. Buvo numatyta šienauti iki baltų musių – sniego (…). Ačiū, siuntinius gavau. Nesijaudinkit, nes nieko blogo nėra ir nenutiks. Dėl žiemos tereikia kojinių ir pirštinių, daugiau nieko (…) (1960. 8. 13) (133)
Miela Danut! Žinai, apie Petrą, man rodos, jį pamiltum. Kiek žinau, dažnai galima susižavėti, įsimylėti visokius žmones, vienpusius, su ydomis, bet visa tai praeina. Nors kai kas tai vadina ne meile, bet, mano nuomone, tikroji meilė remiasi ne susižavėjimu, o tarpusavio pagarba ir niekados negali prieštarauti proto kontrolei. Nors aš gi visai nežinau to žmogaus. O dėl to, kuris nutolo, ką gi, taip jau yra, bet gal tai ir gerai? (…)
Brangūs namiškiai!
(…) Labai patenkinta, kad mamukas gavo šilkinių siūlų, nes, tiesą pasakius, visokiausių siuvinėjimų nemėgstu, o juostas austi labai labai patinka. Ačiū auklėtojai R. už linkėjimus bei spalvų suderinimą, perduokit ir Jai nuoširdžiausius linkėjimus. Kitą kartą, kai siųsit siuntinį, geriau sviestas, kaipo lašiniai. Na, bet dėl maisto nesirūpinkit, nes jau gyvenam pagal naują režimą ir niekas iš esmės nepasikeitė, niekas nebadauja, duoną tebenešam arkliams, o saldumynais nėra ko lepintis. Noriu paprašyti iš anksto vieno daikto, taip būtino pavasarį: guminių batų, kaip visada, tik banderolėje. Žmonės siunčia po vieną batą vienoj banderolėj. Į banderoles galima dėti po plytelę šokolado, nes tai nesiskaito už maisto produktus. Turiu pasakyti, kad muilo išteklių dar turiu ir dabar jie ypač pravartūs. O bendrai nėra padėties be išeities ir turint galvoj mano landumą ir žmonių gerumą, rūpestis apie pilvą nesudaro jokios ypatingos problemos ir, Mamuk, tikrai nėra jokio realaus pagrindo rūpintis ir pergyventi, kad tokia neskani mūsų kasdieninė duona (…). (1962.1. 26)
Mielas Mamuk! (…) Vėl atėjo ta diena, kai viso pasaulio žmonės prisimena, kad jie savo motinoms visada patys brangiausi ir ateina nusilenkti prieš Tą, kuri atiduoda visą savo švelnumą, visą rūpestingumą, visą save vaikams. Ir nereikia laukti gegužės mėnesio, kad galėtum pabučiuoti Mamos rankas (…). Mielas Mamuk, atleisk, kad negaliu kaip reikiant pasveikinti, su dovanomis. Tiesa, ir vaikystėj tos dovanos nebuvo ypatingos, bet žinau, kaip jos Tau, mama, brangios. Mamyt, žiūrėk daugiau savo sveikatos, nepervark, kaip galima mažiau nervuokis ir neliūdėk (…). (1961. 4. 28, Javas).
Brangūs namiškiai! Ar jau žydi po Jūsų langais tulpės ir narcizai, greit jau turi žydėti vyšnios ir visas mūsų sodelis pasipuoš baltais nuometais. Ir žinot, kas man labiausiai įsmigo į širdį ir atmintį iš mūsų tėviškės: tai slyvų lapų kuždėjimas vėlai vakare prie tvartelio ir virš jų mėnulis. Laiškių pusėje augo apyniai ir ankstyvą vakarą, kai dangus vos darydavosi tamsiai mėlynas, apyniai su kartimis taip šaudavo į dangų ir išsiskirdavo savo ištiestų rankų juodumu. O ten prie Čepulių vieškelio plaukdavo pieno miglos ir man tada rodėsi nepaprastai gražu. Ir dabar rodosi, kai visko tiek primačiau, vis tiek nėra gražesnės vietos žemėje ir mielesnio vaizdo (…). Jūs visada svajojot, kiek atsimenu, stengėtės, kad nors vaikai turėtų tėviškę. Taip, mes ją turėjome ir tėviškė mus lydi, saugodama nuo kasdienos grubumo mūsų širdis, padėdama joms tikėti tiesa, gėriu ir grožiu žemėje (…) (1962. 4. 25)
Brangūs namiškiai! (…) Tikrai, Pandėlyje nuobodu, bet jis vis tiek toks brangus užtai, kad savas. Ir man dabar taip kartais norisi apeiti, aplankyti tas visas vieteles, kur vaikystė ir jaunystė praėjo (…) Kai sėdžiu už mašinos ir siuvu, yra laiko apie viską pagalvoti ir viskas praplaukia prieš akis nepaprastai tolima, nepaprastai gražu ir brangu…O tie laukai link Čepulių miškelio, kai saulei leidžiantis palikdavom ilgas slidžių vėžes, tada mes buvom nansenai, buvom skotai, tais vakarais man rodydavosi, kad iš kitos žemės rutulio pusės girdžiu gyvenimą, tokia tyla būdavo, toks nerimas ir ilgesys slidžių girgždėjime. Toks tas mūsų Pandėlys – tėviškė, šitoji žemė brolių prakaitą, kraują sugėrė ir nuo juodo arimo išmokė mus vyturiu kilt. Aš nežinau, Mamuk ir Tėte, ar ir Jums taip, bendrai, ar taip visiems žmonėms būna, kad visą laiką vaikystės kažkoks ilgesys ir visą laiką traukia kažkokie tolimi, nežinomi keliai. Sėdėdavau vakarais namuose prie radijo ir taip skaudėdavo sielą, taip skaudėdavo pati nežinau, kur. Iš dalies gal ir per tą ilgesį aš čia ir atsidūriau, už tai, kad negalėjau taip gyventi (…) (1964. 1. 14)
Brangūs namiškiai! (…) O, kad žinotumėt, kokia gera mano nuotaika ir geri planai, ir geri darbai. Jaučiuosi viena koja namuose – juk kitąmet tokiu laiku jau viešėsiu pas Jus. Viskas dabar man atrodo vieni juokai ir jokių nesėkmių lyg niekada ir nebuvo. O dienos bėga žaibo greitumu. Mamukas rašai, kad namo važiuočiau. Žinoma, kad namo. Bet paskui vis tiek reikės kur nors važiuoti gauti darbo ir specialybę įsigyti. Galvoju maždaug taip: paviešėjusi pas Jus (tai bus pirmos atostogos per 7 metus), važiuoju kur nors, kur yra KPI vakarinis. Einu dirbti į statybą paprasta darbininke, per vasarą dirbu ir įgyju specialybę (greičiausiai dažytoja, nes tai lengviau ir man patinka, myliu naujų namų kvapą), toliau dirbu pagal tą specialybę ir rudenį iš karto stoju į vakarinį institutą. Jei tai išsipildys, daugiau man nieko nebereikia. Energijos, noro ir sveikatos užteks, dabar jau visai kitaip žiūriu į mokslą ir gyvenimą. (1964 m.)
Meilės kančios
Viename laiškų seseriai Danutei Nijolė rašo apie meilę ir siunčia jai pačios kurtą eilėraštį. „Siunčiu tau vieną savo eilėraštuką. Nežinau, ar laisvėje aš kažkaip neturėjau gerbėjų, čia nors ir kita aplinka, bet jų gana daug, įvairiausių sluoksnių, tautybių, išsilavinimo, ir šitas klausimas gana sunkus, nes nei vieno žmogaus sielos negalima įžeisti ir kartu negalima pasigailint mylėti; o koketuoti ir žaisti meile, kaip daro daugelis merginų – nemoku ir nenoriu.“
Tu nepyk, kad aš tau atsakiau,
Nors akyse tavas liūdesys,
Aš stengiuosi juokauti
ir pačiai nejauku.
Ir man gaila tavęs vis labiau,
Nusisukt, nematyt tas akis,
Ir nutilt… Tad kodėl vis plepu?
Tu atleisk. Nežinai, kad naktis
Ne miegot, – vien ilgėtis turiu
Gal tavęs – ne tavęs –
gal tokio nebebus.
Kai lapeliuose kad žiogų paslaptis,
Kai dangus puošias ryto variu,
Laukiu aš. Tikrojo. Laukiu – tikiu.
Tad suprask. Nemeluot juk man tau
Arba sau. Ir numirt, neišvydus
žvaigždės,
Į kurią taip tiki ir veržies.
Patikėk, kaip kada tai ir aš supratau:
Man nereikia blizgučiais spindėt,
Noriu didžiojo spindesio:
meilės žvaigždės.
1961.10. 6
Nijolė
A. Minkevičienės, V. Karaliūnienės ir Pandėlio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.
Aldona Minkevičienė
