Rokiškio miesto Velniakalnio teritorijos istorija – ne vienintelė. Viena iš šimtų, o gal ir tūkstančių, kurių kiekviena savita. Lietuvoje jau daug kaimų yra išnykę. Velniakalnis tebegyvuoja, nors ir pakeitęs savo įvaizdį – urbanizuotas ir tapęs mišriu sodų, gyvenamųjų namų ir poilsio pramogų kvartalu. Daugumas jo gyventojų čia įleido šaknis neseniai. Turbūt jiems įdomu žinoti, koks Velniakalnis buvo tarpukario, karo ir okupacijų laikotarpiu, kokie žmonės čia gyveno ir ką patyrė. Tą siekia perteikti kraštietis Algimantas Jurgis BUČIUS, užrašęs savo žmonos Birutės NAKAITĖS-BUČIENĖS ir giminaičių prisiminimus.
Kas tas Velniakalnis
Kiekvienas rokiškėnas, paklaustas apie Velniakalnį, pasakys, kad tai Rokiškio miesto, kolektyvinių sodų, juose išaugusių gyvenamųjų namų ir sporto aikštynų teritorija. Jei į pagalbą pasikviesime internetą, jis mūsų žinias papildys oficialiais duomenimis. Vikipedijoje rašoma, kad tai „šiaurinė Rokiškio miesto dalis, įsikūrusi į pietvakarius nuo Velniakalnio kaimo“. Ten pat trumpai papasakojama ir apie šį kaimą: „Velniakalnis – kaimas Rokiškio rajono savivaldybėje, 1 km į šiaurę nuo Rokiškio. Pietvakarinė kaimo dalis priklauso miestui. Velniakalnis yra sakraliniu požiūriu įdomi Rokiškio priemiesčio dalis. Šioje vietoje buvo sumanyta įrengti Kalvarijų koplyčias. Jos pradėtos statyti 1864 m. (architektas G. Verneris). Sumanymas nebuvo įgyvendintas, laikui bėgant pasikeitė ir pati vieta. Tačiau viena koplyčia buvo baigta statyti. Jos altoriuje galime išvysti Švč. Mergelės Marijos statulą. Senais laikais Velniakalnyje buvo Rokiškio grafo obelų sodas, kiek vėliau veikė plytinė, toliau nuo kaimo yra poeto J. Keliuočio namas, kuriame jis kurį laiką gyveno.“ Šią Vikipedijos informaciją galima šiek tiek patikslinti: netolimame nuo Velniakalnio Joniškio vnk. buvo žinomų tarpukario Lietuvos žurnalistų ir poetų, brolių Juozo ir Alfonso (ne vien Juozo) Keliuočių tėviškė.
Kaip į kaimo pavadinimą „įšoko“ nelabasis
Apie Velniakalnio vardo kilmę galima pasiskaityti knygoje „Rokiškio kraštas: padavimai, legendos, vietovardžiai“ (sudarytoja Vanda Leščiova, Rokiškis, 1999). Trumpai primenu du padavimus. Pirmasis: Panemunės dvare gyvenęs kalvis Jonas. Jis vedė gražią žmoną, bet ją įsižiūrėjo Rokiškio grafaitis ir policijos „pristavas“. Kalviui išvykus, jie reikalaudavo, kad ji su jais permiegotų. Kalvienė pasiskundė vyrui, ir šis pamokė, kaip jai elgtis. Kalviui neva išvažiavus į Rokiškį (iš tikrųjų pasislėpus namie), mergišius grafaitis buvo pakviestas į kalvienės lovą, bet tuoj pat, šeimininkui pabeldus į langą, šeimininkės paslėptas prieangyje stovinčiame „kaniuke“ (didelėje skrynioje), į kurį buvo pripilta suodžių iš kamino. Greitai toks pat likimas ištiko su šeimininke pasimylėti panorėjusį „pristavą“. Tą dėžę su nuogais „kavalieriais“ kalvis nuvežęs prie krūmais apaugusio kalnelio ir iš jos išleidęs suodžiais išsitepusius „velnius“. Pavaišinti sukviestų kaimynų botagais, jie skuodė slėptis į kalno krūmynus. Nuo to laiko šiam kalnui prigijo Velniakalnio vardas.
Antrasis padavimas: seniau apie Rokiškį buvo didelių miškų, o juose knibždėjo daugybė barzdotų plėšikų, kurie kaimiečius, važiuojančius į Panemunį ar Pandėlį, ties Radutės kaimu sustabdydavo, nusivarydavo į medžiais ir krūmais apžėlusį kalną ir ten viską atimdavę. Žmonės tą vietą pavadino Velnio kalnu, nes plėšikus laikė nelabaisiais. Kunigai velniams atbaidyti įrengę Kalvarijas…
Štai tiek mano surinktų žinių. Velniakalnyje nuo mažų dienų augo ir daugiau kaip dvidešimt metų pragyveno mano žmona B. Nakaitė-Bučienė (dabar vilnietė). Ji daug ką papasakojo apie savo tėviškę, jos savitą istoriją, žmones. Tad paklausykime jos atsiminimų, papildytų kitų artimųjų pasakojimais.
Ar reikia velnią išvaryti?
Man mokantis Rokiškio gimnazijoje, jos kapelionas kun. Jonas Buliauskas šiuo klausimu buvo kategoriškas. Jis Velniakalnį siūlė vadinti Velykalniu, kad nelabojo kalnas taptų dangaus kalnu. Pasak jo, kaip galima vadinti velnio vardu kaimą, kuriame yra Švč. Marijos Mergelės koplyčia? Dabar Velniakalnio kaimo bendruomenė pasivadino Velykalnio vardu. Muziejininkai pripažįsta, kad bendruomenė turi teisę pasirinkti vardą, bet kaimo pavadinimas turi likti Velniakalnis, nes ne vienas istorinis dokumentas tai patvirtina. Velykalnio „advokatai“ sako skaitę ir jų tiesą įrodančius dokumentus.
Man Velniakalnio vardas, girdėtas nuo vaikystės, nediskutuotinas, nes ties įvažiavimu iš vieškelio Rokiškis-Steponiai į mūsų sodybą stovėjo mano tėvo Pranciškaus Nako išpjauta lenta su užrašu „Velniakalnis“ ir tas užrašas mano širdyje liks iki paskutinio atodūsio.
Mano Velniakalnis
Velniakalnis man tapo savas nuo 1930 m. vasaros, kai tėvai Pranciškus Nakas (gim. 1884) ir Bronė Gasiūnaitė-Nakienė (gim. 1892 ), nusipirkę 8 ha žemės šiame kaime, atsivežė mane, kelių mėnesių mergaitę (gim. 1930), iš ankstesnės gyvenamosios vietos – Tamuliškių vienkiemio (Imbrado valsčius, Zarasų apskr.), kur anksčiau gyveno ir dirbo žemę. Aš šeimoje buvau jauniausia. Be manęs, dar buvo du broliai – Osvaldas (gim. 1921) ir Juozas (gim. 1922), seserys Aldona (gim. 1923) ir Pranciška (gim. 1928). Jas šeimoje vadindavome meiliau – Aldute ir Pranute.
Kol tėvas pastatė savo namą, mūsų šeima, persikėlusi į Velniakalnį, laikinai gyveno pas tėvo seserį Teresę Etmanavičienę (gim. 1883), kuri augino dvi dukras – Oną (gim. 1921) ir Janiną (gim. 1923). 1939 m. pavasarį, vokiečiams užėmus Klaipėdą, iš ten atvažiavusi, Velniakalnyje įsikūrė dar viena šeima: tėvo pusbrolis Juozas Staskonis (gim. 1893) su žmona Veronika (gim. 1898) ir sūnumis Vladu (gim. 1927) ir Vytautu (gim. 1930). Iki pasistatė savo trobą, Staskoniai glaudėsi pas mus. Kai kalbu apie „mano Velniakalnį“, galvoje turiu visas šias tris giminystės ryšiais susietas šeimas (mūsų, Etmanavičių, Staskonių).Visos šios sodybos buvo panašios tuo, kad turėjo kaime reikalingus tos pačios paskirties pastatus: gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą.
Mes, kaip ir Etmanavičiai, dar turėjome pirtį. Man atrodo, kad tik mes vieni iš trijų šeimų turėjome dar ir vežiminę (vadinamą „vazaune“). Mūsiškė ir Staskonių sodybos, važiuojant nuo Rokiškio Steponių link, buvo dešinėje kelio pusėje, Etmanavičių – kairėje. Mūsų namas stovėjo labiausiai matomoje vietoje – ant kalno. Nuo Rokiškio m. Vytauto gatvės galo, pasukus į kelią, vedantį į Steponių kaimą, buvo galima išvysti mūsų trobą, apdengtą raudona skarda, su didele veranda („gonkais“) ir balkonu, kuriuos glėbė laukinės vynuogės. Tai, kad namas buvo aukštai iškilęs virš kitų pastatų, gąsdino mamą – ji bijojo, kad į jį netrenktų žaibas. Dėl to, kažkieno patarta, savo lovos kojas įstatė į guminius kaliošus.
Velniakalnyje, be minėtųjų, dar gyveno trys šeimos: Taliunevičių (Talinevičių?), Juškų, Puluikių. Visų trijų sodybos buvo toje pačioje vieškelio Rokiškis-Steponiai pusėje, kaip ir Etmanavičių. Taliunevičių namas atrodė kaip seno dvaro pastatas – aukštesnis, didesnis už kitus ir su kolonomis. Pirmos dvi šeimos prieš antrąją sovietų okupaciją pasitraukė iš Lietuvos, bijodamos būti ištremtos.
Šaunūs ūkininkai ir meistrai
Didžiąją tėvų ūkio žemės dalį užėmė įvairių rūšių obelų sodas. Užaugęs sodas tapo neblogu pajamų šaltiniu. Nors žemės turėjome nedaug, gyvenome pasiturinčiai. Be vaismedžių, mūsų ūkyje buvo auginami javai, pašaras gyvuliams ir daržovės – tik tiek, kiek reikėjo šeimai. Vaikai nuo paauglystės buvo pratinami dirbti žemės ūkio darbus, todėl samdinių nereikėjo. Turėjome kelis bičių avilius. Staskonių ir Etmanavičių ūkiai buvo panašūs. J. Staskonis garsėjo kaip auksinių rankų meistras. Ypač buvo gabus mechanikos srityje. Vokiečių okupacijos metais iš Klaipėdos atvažiavo buvęs jo darbdavys, vokietis, gamyklos savininkas, ir su savo automobiliu nuvežė (ir parvežė!) J. Staskonį taisyti gamykloje sugedusios mašinos, nes nerado kito meistro, sugebančio tai atlikti.
Visi vaikai mokėsi
Brolis Osvaldas, baigęs Rokiškio gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete mediciną. Brolis Juozas aukštojo mokslo nesiekė ir dirbo pardavėju Rokiškio „Lietūkio“ parduotuvėje. Sesuo Aldona, gavusi brandos atestatą, studijavo farmaciją Vilniaus universitete. Osvaldas ir Aldona studijų praktiką atlikdavo Rokiškyje – jis ligoninėje, ji vaistinėje. Deja, kartą, grįžusi iš vaistinės, Aldona pasijuto blogai ir apyryčiais, nepaisant iškviesto gydytojo pastangų, mirė (1943). Pranutė ir aš, baigusios pradžios mokyklą (Rokiškyje, Pandėlio g.), mokėmės Rokiškio gimnazijoje.
Ona Etmanavičiūtė, baigusi Rokiškio gimnaziją, studijavo mediciną, kaip ir Osvaldas. Jos sesuo Janina padėjo motinai tvarkytis ūkyje.
Velniakalnis, apvilktas raudonai
1944 m. padėtis Rytų fronte pasikeitė sovietų naudai. Raudonoji armija artėjo prie Lietuvos. Brolis Juozas įstojo į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę. Vokiečiams greit ją likvidavus, jis buvo suimtas, laikytas kaip belaisvis mano lankytoje Rokiškio pradžios mokykloje Pandėlio g. ir išvežtas į Vokietiją. Artėjant frontui, iš Lietuvos, kaip nemaža dalis inteligentiško jaunimo, į Vakarus pasitraukė ir brolis Osvaldas. Prie tėvų likome tik Pranutė ir aš. Todėl dauguma žemės ūkio darbų gulė ant tėvų ir mūsų pečių. Mano tėvai per antrąją sovietų okupaciją dėl pasitraukusių iš Lietuvos sūnų tapo „liaudies priešais“.
Po kelerių metų prasidėjo žemės ūkio kolektyvizacija. Iš pradžių tėvų į kolūkį, kaip nelojalių sovietų valdžiai, nepriėmė. Vėliau, kai kolūkis buvo reorganizuotas ir prijungtas prie Rokiškio tarybinio paukštininkystės ūkio, tėvas gavo darbą tame ūkyje, dirbo įvairius darbus, daugiausia prižiūrėjo ūkio sodus, genėjo vaismedžius ir dekoratyvinius augalus. Kadangi užmokestis buvo „ubagiškas“, pajamų prisidurdavo pardavinėdamas turguje maisto produktus (iš 0,6 ha sodybinio sklypo). Nusisamdęs sunkvežimį (kartais su kaimynais) veždavo obuolius parduoti į Leningradą (dab. Peterburgas), o iš ten parsiveždavo reikalingų pramoninių prekių, cukraus ir batonų. Taip vertėsi daug buvusių ūkininkų. Nemaža parama buvo siuntiniai iš brolio Osvaldo, įsikūrusio JAV, padedantys aprūpinti mūsų šeimą drabužiais.
Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio antroje pusėje Velniakalnyje atsirado pirmasis kolektyvinis sodas, kuris greit plėtėsi, užimdamas buvusių ūkininkų sovietų valdžios nusavintas žemes.
Nelegalų slėptuvė
Sovietmečio metais Velniakalnyje susirado prieglobstį to laikotarpio nelegalai. Mūsų name apsigyveno mamos jaunystės draugės, seserys Daunytės: Elzbieta Nausėdienė ir Emilija Cybavičienė. Nausėdienės vyras Antanas Nausėdas, tarpukariu Šiaulių mokesčių inspektorius, jaunalietuvių ir tautininkų veikėjas, 1940 m. buvo suimtas ir liepą nuteistas 25 metams kalėti, ištremtas į Sibirą, 1943 m. ten sušaudytas. Našlė gyveno pas mus su vienturčiu sūnumi Eimučiu, slapstydamasi nuo galimo ištrėmimo. Emilija Cybavičienė buvo priversta bėgti iš savo didelio ūkio (per 100 ha) Paliepių km. Panemunėlio apylinkėse, kai jos vyrą matininką Juozą Cybavičių nuteisė ir ištrėmė į Sibirą už žemės ūkio prievolių nevykdymą. Kartu su E. Cybavičiene pas mus atsikėlė gyventi ir du jos sūnūs, Rokiškio gimnazijos mokiniai: Vytautas (gim. 1930) ir Algimantas (gim.1931). Vytauto apsigyvenimas mūsų namuose buvo man lemtingas. Per jį susipažinau su jo suolo draugu Jurgiu Algimantu Bučiumi – šis mane įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, dažnai lankydavosi pas Vytautą ir kartu pas mane, rašydavo man skirtus eilėraščius.
Po penkerių metų pažinties 1953 m., jau gyvendama ir dirbdama Kaune, ištekėjau už jo, tuomet Lietuvos žemės ūkio akademijos trečiojo kurso studento, ir gyvenu su juo jau daugiau kaip 60 metų. E. Nausėdienė ir E. Cybavičienė turėjo trečią seserį, buvusią Purpiškio dvaro (netoli Kamajų) savininkę Vincentą Šutienę, nelegaliai grįžusią su dukra Irena iš Sibiro (ištremtos 1941 m.). Jos vyras mirė tremtyje. Nors V. Šutienė gyveno Rokiškyje, daug laiko praleisdavo pas seseris Velniakalnyje ir, galima sakyti, Velniakalnis jai tapo antraisiais namais. Tiek E. Cybavičienė, tiek ir jos seserys pelnė sau duoną, perparduodamos iš Daugpilio ir Leningrado parsivežtas prekes, kurios Lietuvoje buvo deficitinės.
Tetos T. Etmanavičienės sodyba, valdžios požiūriu, buvo dar grėsmingesnė – joje naktimis lankydavosi mano pusbroliai (mamos pusseserės Bronės Bulovienės sūnūs), trys žinomi Aukštaitijos partizanai: Juozas, Jonas ir Antanas Bulovai. Porą kartų šioje sodyboje ir man teko su jais susitikti. Jų prašoma surašiau tuo metu populiarios dainos „ Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ žodžius. Pas mus gyveno jų sesuo Elena Bulovaitė, nuo 1942 m. lankiusi Rokiškio gimnaziją. Jos tėvas Pranciškus Bulovas sovietinio saugumo buvo suimtas už kovą su sovietų partizanais vokiečių okupacijos metais ir 1945 m. mirė kalėjime nuo kankinimų ir išsekimo.
Partizanų motina Bronislava Bulovienė taip pat buvo suimta, kalinama, 1948 m. nuteista 5 metams, bet iš lagerio ją išleido tik 1955 m., vadinamuoju N. Chruščiovo atlydžio laikotarpiu. Kai B. Bulovienė buvo suimta, sodyboje liko du mažamečiai jos vaikai – Adolfas (gim. 1935) ir Stasys (gim. 1938). Juos slaptai vežime, apdengęs marška, mano tėvas išvežė į Alizavą, kur klebonavo jo brolis, mano dėdė Matas Nakas. Jis pasirūpino mažaisiais, paslėpdamas juos pas parapijiečius. Elenai Bulovaitei dėdė išdavė fiktyvius bažnytinius metrikus Stasės Šiliūnaitės vardu. Jų pagrindu ji gavo pasą. Su svetimu vardu ir pavarde pragyveno 43 metus. Kartą aš, grįždama iš gimnazijos, prieš Kauno g. ir Nepriklausomybės a. kampe stovintį pastatą (tuo metu ten buvo LKP (b) apskrities komiteto būstinė) pamačiau tarp kitų nušautų partizanų kūnų gulintį Elenos brolį Joną Bulovą.
Pas T. Etmanavičienę kurį laiką gyveno buvęs partizanas Martynas Pilkauskas (vėliau buvo areštuotas, nuteistas ir kalėjo Vorkutos lageryje).
Nepatikimi elementai
Velniakalnyje, be nelegalų, būta žmonių, sovietų valdžios vadintų nepatikimais elementais. Prie jų buvo priskiriami ir mano tėvai su visa šeima, nes du sūnūs gyveno užsienyje. Mama buvo iškviesta į sovietinį saugumą pasiaiškinti, kodėl siunčia siuntinius išvežtiems į Sibirą giminaičiams ir pažįstamiems. Ji buvo drąsi ir pasakė, kad ir toliau siųs, nes tie žmonės jai artimi ir gyvenime daug padėjo. Mūsų šeimos „nepatikimumo“ balus didino ir tai, kad mamos ir tėvo broliai buvo kunigai: kanauninkas Jonas Gasiūnas ir jau minėtasis Matas Nakas, kurie apsilankydavo Velniakalnyje. Manėme, kad neišvengsime ištrėmimo, todėl į tėvo padarytas dėžes buvo iš anksto sukrautas bagažas kelionei į tremtį.
Juozo ir Veronikos Staskonių šeima taip pat buvo „nepatikima“ – vyresnysis sūnus Vladas Staskonis su kitais keliais gimnazistais buvo areštuotas 1946 ar 1947 m. ir kalintas, gal už tai, kad 1944 m. buvo įstojęs į Lietuvos vietinės rinktinės karininkų mokyklą Marijampolėje, ar dėl kitų priežasčių. Vlado tėvas išpirko sūnų iš kalėjimo, „patepdamas“ lašiniais ir dešromis Rokiškio prokurorę (atsiųstą iš Rusijos). „Nepatikimos“ buvo ir T. Etmanavičienė su dukra Janina, nes pas jas vasaras leido kitos jos dukros – gydytojos Onos Prapuolenienės mažametės dukros, kurių tėvas Juozas Prapuolenis, žinomas ateitininkų veikėjas, vienas iš LAF (Lietuvos aktyvistų fronto) funkcionierių ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimo organizatorių, Lietuvos vietinės rinktinės kūrimo dalyvis, 1951 m. buvo suimtas, metus kalintas, bet dėl įrodymų stokos paleistas. Porą metų padirbęs Rubikių plytų fabriko vyriausiuoju inžinieriumi, 1953 m. vėl buvo suimtas, nuteistas 5 metams, bet 1954 m. amnestuotas ir iki pensijos dirbo Palemono keramikos gamyklos vyr. mechaniku ir vyr. konstruktoriumi.
Parengė Dalia Zibolienė
