Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursė kraštietė Agnė SIRGĖDAITĖ pirmą kartą vaidins Rokiškio teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Rokiškyje klestėjusio Jaunimo teatro laikais ji įkūnydavo pagrindines herojes. Tačiau merginos kelias į profesionalų teatrą, prisipažįsta, nebuvo lengvas – per stojamuosius iškrito paskutiniame ture, vėliau priimta ilgai kankinosi dėl rokiškietiškos tarties ir beprotiškai sunkiai dirbo, kol išsikovojo vietą po saule… Šiame interviu stereotipų ir baimių nesukaustyta jaunutė aktorė, kaip reta, atvira…
– Kokia tavo kelio į aktorystę pradžia? Kada supratai, kad nori būti aktorė?
– Nuo pat vaikystės buvau labai aktyvus vaikas, lankiau beveik visus būrelius Rokiškyje: ketverius metus – Dailės mokyklą, taip pat Choreografijos mokyklą, kur šokti mokė Rima Bielovienė. Paskui ieškojau, ką čia dar išbandžius. Taigi dalyvavau ir Jaunųjų lyderių klubo veikloje. O paskui išgirdau, kad renka aktoriukus į Jaunimo teatrą. Prisipažinsiu, tada teatras manęs netraukė. Palydėjau draugę į atranką, norėjau pasižiūrėti, kas ten susirinko. Bet atrinko ir mane. Tikriausiai netyčia, nes režisierius Justinas Krisiūnas dar ir dabar juokiasi prisiminęs, kaip aš pirmąkart jam pasirodžiau… Kiek pamenu, šokiravau jį ne iš gerosios pusės. Kaip būtų, patekau į teatrą. Išsivaduoti nepavyksta jau beveik dešimt metų.
Pradžia – lyg koks žaidimas. Buvo vyresniųjų karta, ir mes, jaunėliai, kurie nuolat darydavo kvailus etiudukus, nešiodavo vyresniesiems dekoracijas… Po pusės metų Jaunimo teatre praslydau į vyresniųjų grupę. Buvau mažiausia tarp didžiausių. Režisierius Justinas nusprendė statyti J. Vaitkaus „Literatūros pamokas“. Aš gavau pagrindinį Virginijos (Snarglės) vaidmenį. Nejaučiau nei didelės baimės, nei kažkokios atsakomybės. Buvau labai laiminga, kad vaidinu su žmonėmis, kuriuos ir šiandien vadinu draugais. Per tą spektaklį ir susiformavo pirmoji Jaunimo teatro komanda. Bent jau aš taip galvoju. „Literatūros pamokos“ man labai daug davė. Gal todėl, kad tai buvo pirmasis vaidmuo, už kurį man skaudėjo, kuriuo aš didžiavausi ir dėl kurio sugebėdavau net į publiką išbėgti ir paklausti besijuokiančių vaikinų: „O kas čia tau tokio juokingo?“ Buvau labai jauna ir impulsyvi, drąsi ir baisi akiplėša. Tada taip buvo. Dabar tikriausiai subrendau.
Vėliau į teatralų gyvenimus atėjo Justino spektaklis ir filmas „Dangus neturi išrinktųjų“. Tikriausiai iš šito vaidmens daugelis kraštiečių mane ir prisimena. Kai dabar pagalvoju, daug ten buvo aktorinių „kliurkų“. Žiūrėdama šį filmą taip nuoširdžiai juokiuosi iš savęs pačios. Bet tada tai atrodė šventa. Labai tikėjome tuo, ką darėme, daug dirbome ir aukojomės. O ir pati herojė Milda man – labai brangus personažas. Tikriausia nuo jos viskas ir prasidėjo – panorau tapti aktore.
– Kaip į tavo norus reagavo tėvai – gal bandė atkalbėti?
– Mano tėvai – labai geri ir mylintys žmonės. Dėl mano domėjimosi menais jie turėjo nujausti, kad dukrytė nebus bankininkė. Niekada neatkalbinėjo nuo teatro, nors, aišku, tikriausiai būtų laimingesni, jei būčiau pasirinkusi „stabilesnę“ profesiją. Bet kol esu jauna, tol mano laikas klysti ir ieškoti, ko tikrai noriu gyvenime. Nesakau, kad jau radau savo kelią. Aš jo tebeieškau, ir ieškojimo etapai – labai skirtingi. Tėtis man visada sakydavo: „Užsiimk tuo, kas tave daro laimingą, o visa kita ateis savaime.“ Aš ir stengiuosi taip gyventi. Žinau ir tikiu, kad man viskas dar prieš akis.
– Grįžk į laikotarpį, kai gyvenai Rokiškyje ir jau buvai, jei taip galima sakyti, pradedanti aktorė. Kokios patirtys labiausiai įstrigo?
– Laikas Jaunimo teatre – vienas gražiausių mano paauglystės prisiminimų. Buvome labai nuoširdūs, labai mylėjome ir tikėjome tuo, ką darėme. Gal dėl to Jaunimo teatras pradėjo ypač traukti publiką. Kūrėme muzikos grupę, grojome dvyliktokų išleistuvėse tam, kad galėtume nusipirkti mikrofonus. Labai daug keliavome su spektakliais, ypač su „Dangus neturi išrinktųjų“. Nepamiršiu kaip mes, vaikučiai iš mažo miestelio, Kaune, VDU salėje, surinkome daugiau negu 800 žiūrovų. Kažkas stebuklingo. Labiausiai iš to laikotarpio atsimenu baimės nebuvimą. Niekada nebijojau eidama į sceną, niekada neužsikraudavau nereikalingos atsakomybės, ką darau šiandien.
Iš tikrųjų, vis neradau laiko padėkoti savo pirmajam režisieriui Justinui Krisiūnui. Tikriausiai per daug pasipūtusi kartais esu… Tik dabar, po ketverių metų akademijoje ir teatre, supratau, kad svarbiausias dalykas aktoriui – turėti režisierių, kuris juo tikėtų ir pasitikėtų. J. Krisiūnas toks man ir buvo. Jis tikėjo ir skatino būti drąsia ir daryt tai, ką jaučiu. Ir man pavykdavo. Kelias, kurį nuėjau, iš dalies jo įdiegtų dalykų ir mano užsispyrimo pasekmė.
– Kaip pastaraisiais metais gyveni? Ar jau žinai, ką veiksi baigusi mokslus?
– Dabar esu akademijos ketvirtakursė, šiemet baigiu vaidybos studijas pas dėstytojus Vytautą ir Veltą Anužius. Prisimenu, kai pirmą kartą atėjau į paskaitą, net žagtelėjau iš nuostabos, tarsi papuoliau į antrus namus: dėstytoja Velta yra iš Latvijos, kalba latvišku akcentu, lygiai kaip mano mama. O jos vyras dėstytojas Vytautas – stipraus charakterio lietuvis. Visai kaip mano tėtis. Todėl ir pasijutau lyg namie.
Tačiau be visų pagražinimų aktorystė – beprotiškai sunkus ir alinantis mokslas. Sunkūs buvo visi metai. Iš pradžių aš nesėkmingai stojau į akademiją: perėjau visus stojamųjų turus ir paskutiniame iškritau. Todėl labai žemai lenkiuosi ir dėkoju režisieriui Aidui Giniočiui, kuris mane, mažą kaimietukę, pamatė per stojamuosius ir labai padėjo atsidurti ten, kur dabar esu. Buvo ilgas ir sunkus laikas, kol išsikovojau vietą po saule ir tapau tikra studente. Labai ilgai kankinausi su… savo tarme. Dėl jos labai daug ašarų išliejau, nes būdama scenoje nesugebėdavau kalbėti taisyklingai. Šiandien didžiuojuosi tuo, kad esu kilusi iš Rokiškio, moku kalbėti viena gražiausių tarmių. Manau, tai visgi didelis pliusas.
Šiuo metu dirbu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nežinau, kas manęs laukia toliau, bet dar yra daugybė dalykų, kuriuos noriu išbandyti. Kol esu jauna ir turiu energijos, darysiu viską, kas šaus į galvą. O planuoti? Nieko neplanuoju, nes labai tikiu: „Kol tu kažką planuoji, Dievuliukas sėdi ir juokiasi.“
– Koks tavo svajonių vaidmuo – pas ką, su kuo ir ką norėtum vaidinti?
– Tokių vaidmenų – daugybė. Yra keli, dėl kurių labai stengiausi. Bet… vienas lauke – ne karys. Svajonės kartais lieka svajonėmis. Vaikystėje užaugau su „Geltonų plytų keliu“. Ir šiandien gražiausias vaikiško spektaklio vaidmuo man liko Kaliausė iš „Geltonų plytų kelio“. Vargas žmogui, kuris mano automobiliu kartu keliauja ilgesnį atstumą. Aš bent kelis kartus per valandą pasileidžiu Kaliausės dainą ir plėšiu iš visos širdies.
Nuostabiausias scenos partneris yra Tauras Junevičius. Jį mano kraštiečiai pamatys „Devynbėdžiuose“ kaip pagrindinį herojų Skalną. Mes puikiai pažįstame vienas kitą, scenoje galime laisvai improvizuoti. Ir šiame spektaklyje vaidinsime vienas kitą įsimylėjusius kaimietukus.
Režisierius, su kuriuo norėčiau dirbti, žinoma, yra Rimas Tuminas. Šiuo metu viską, ką galiu, apie jį skaitau, žiūriu įvairius interviu su juo. Manau, R. Tuminas – labai gražus žmogus. Mane žavi jo teatro suvokimas, aktoriaus pažinimas, spektakliai ir jų nešama mintis. Visa tai man – labai artima. Tokia mano ta milžiniška svajonė. Kartais jos pildosi.
– Nors įprastai žiūrovai neina iš proto dėl lietuviškos dramaturgijos, Panevėžio dramos teatro pastatyti Kazio Sajos „Devynbėdžiai“ – žiauriai populiarus spektaklis. Festivalyje bilietai į jį išpirkti pirmiausia, ir dar antrą kartą vaidinsite balandžio mėnesį. Kokia šio spektaklio sėkmės paslaptis ir kokį vaidmenį jame pati kuri?
– Tai vienas iš mano kurso diplominių spektaklių. Režisierius – irgi mano grupės draugas Marius Meilūnas. Manau, „Devynbėdžiai“ tokie populiarūs, nes aktoriai atiduoda visą savo energiją, visą širdį. O spektaklis juk ir pasakoja apie kaime gyvenančius žmones, jų svajones, ambicijas ir žmogiškumo vertę. Aš atlieku mergaitės Roželės vaidmenį. Šiltos, mielos, įsimylėjusios pagrindinį herojų Skalną. Gražus ir mielas spektaklis, kurį vaidinti gera ir patiems aktoriams.
– Ar jauti kažkokį nerimą, kad pirmą kartą, kaip profesionali aktorė, vaidinsi Rokiškio scenoje?
– Taip, man tai didelis džiaugsmas ir tokia pati atsakomybė. Prisimenu, kai dar buvau maža, kartu su Jaunimo teatro aktoriais per „Vaidiname žemdirbiams“ dirbdavome drabužinėje tam, kad tik galėtume įkišti nosis ir pažiūrėti spektaklius. Niekad neužmiršiu, kai sėdėjau ant laiptukų, žiūrėjau į sceną ir galvojau: „Dieve, kokie laimingi tie aktoriai, kurie atvažiuoja čia vaidinti.“ Tuo metu visa atrodė taip stebuklinga ir nepasiekiama, taip šventa. Labai tikiuosi, kad žmonės ateis į mūsų spektaklį ne kritikuoti, o pasidžiaugti. O išeis ne niurzgėdami, kad „tikėjosi geriau“, o geros nuotaikos ir niūniuodami „Devynbėdžių“ dainas. Labai esu laiminga, kad visus savo branginamus kurso draugus galiu atsivežti į gimtinę – tokį mano širdžiai brangų festivalį.
O profesionali aktorė aš nesijaučiu. Dar turiu daug mokytis, kad tas gražus žodis „aktorė“ man tiktų. Kol kas aš dar esu Agnė iš Rokiškio, kuri bando pažinti teatrą.
– Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
