Vos metus dirbančiam Seimui jau teko atremti nemažai iššūkių: kovoti su pasaulinės krizės padariniais, drastiškai mažinti valstybės biudžetą, didinti mokesčius, buvo susvyravę valdančiosios koalicijos pamatai… www.grokiskis.lt skaitytojai Seimo nariui Algiui Kazulėnui uždavė daugybę klausimų. Atsakyti į juos jis atvyko į “Gimtojo Rokiškio” redakciją.
– Po Seimo rinkimų praėjo beveik metai. Ar yra už ką pagirti šios kadencijos parlamentą?
– Metai buvo nelengvi. Nuo pirmųjų darbo dienų susidūrėme su prasidėjusia pasauline krize. Todėl nedelsiant teko imtis ryžtingų, nors ir nepopuliarių, sprendimų: koreguoti valstybės biudžetą, mokesčių sistemą. Svarbiausias mūsų pasiekimas – pavyko išlaikyti stabilią šalies finansų sistemą. Džiaugiamės, kad iki šiol laiku mokami atlyginimai biudžetinių įstaigų darbuotojams, pensijos, socialinės išmokos. Dar vienas svarbus žingsnis – pagaliau pradėjome tikrą aukštojo mokslo reformą: priimtas naujas Mokslo ir studijų įstatymas. Daug metų valdančiosios partijos tik deklaruodavo, kad reikia naikinti apskritis, o mes nuo žodžių perėjome prie konkrečių darbų. Sunkiai, bet ima veikti sveikatos apsaugos sistemos reforma, pagaliau sprendžiamas AB “Leo LT” likimas.
– Ką svarbaus Seime nuveikėte Jūs? Kokius reikšmingus darbus planuojate ateičiai?
– Dirbu Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, tad teko nemažai talkinti rengiant Mokslo ir studijų įstatymą. Kitas svarbus komiteto uždavinys – parengti naują Švietimo įstatymą. Jis padės pagrindus šalies viduriniojo mokslo sistemos pertvarkai. Šį ketvirtadienį iš Seimo tribūnos pristačiau Žemės reformos įstatymo pataisų projektą. Lapkričio 5-ąją su kolege Dalia Kuodyte ginsime Archyvų įstatymo nuostatas: naikinant apskritis turi būti išsaugotas jų archyvų savarankiškumas. Kartu su kitais Seimo nariais inicijavau naują įstatymo projektą: keliams asfaltuoti šalies savivaldybėms iš Kelių fondo tektų ne 20 proc. lėšų, kaip dabar, o 60 proc. Manau, kad tai labai aktualu ir mūsų rajonui.
– Jūs – istorikas, naujosios istorijos specialistas. Ar pasikeitė požiūris į valstybės valdymą, kai pats įžengėte į politikos virtuvę?
– Nesu politikos naujokas: teko dirbti rajono taryboje, buvau rajono vicemeras. Kandidatuodamas į Seimą gerai žinojau, kur einu, ko galiu tikėtis. Pripratau prie visuomenės dėmesio, žinau, kad nuolat esu stebimas tarsi pro padidinamąjį stiklą. Seimo nario darbas man prie širdies: jaučiu, kad esu ten, kur galiu būti naudingas, realizuoti savo žinias ir gebėjimus. Didžiojoje politikoje istorijos žinios labai vertingos. Jų dėka valstybės politikos ir valdymo niuansai man suprantamesni nei kai kuriems kitiems Seimo nariams, ypač atėjusiems iš šou ar verslo pasaulio.
Seimo darbas organizuojamas pagal seniai nusistovėjusias taisykles – Seimo statutą. Įstatymai priimami pagal griežtas taisykles: pateikimas-svarstymas-priėmimas. Parlamentarui tenka dalyvauti ne tik Seimo plenariniuose posėdžiuose, bet ir dirbti komisijose, komitetuose.
Politika – kompromisų menas. Tačiau ir čia reikia tvirto charakterio, nebijoti ginti savo įsitikinimus ir idėjas. Pavyzdžiui, kai buvo svarstomas Pridėtinės vertės mokesčio didinimas spaudai ir periodiniams leidiniams, aš ir Gintaras Songaila balsavome prieš, nors manęs partijos vadovai ir buvo prašę to nedaryti.
– Jau gerą dešimtmetį Seimas – viena prasčiausiai gyventojų vertinamų institucijų. Ką reikėtų keisti, kad parlamentas įgautų didesnį piliečių pasitikėjimą?
– Kas yra Seimas? Tai 141 tautos išrinktas jos atstovas. Kokia tauta, tokie ir jos išrinktieji. Seimo nariai į politiką juk ne iš Mėnulio atskrenda, ateina iš tos pačios tautos ir visuomenės. Tad Seimas – visų mūsų, visos tautos atspindys.
Žmonės, rinkdami naują Seimą, kaskart ieško “gelbėtojų”. O vos už pusmečio gręžiasi nuo jų ir keikia. Kaip suprasti tokį požiūrį? Atmenu, 1990-1991 m. ant barikadų prie Seimo buvo užrašyta “Seimas – Lietuvos širdis”. Tada ir politikai, ir žmonės buvo kitokie nei šiandien. Kėlėme laisvos, demokratinės valstybės idėją. Pasiekus tikslą – Nepriklausomybę – viršų paėmė atskirų politikos, visuomenės grupių interesai ir planai. Gal bent dabartinė krizė vėl išmokys mus pažvelgti į pasaulį ne per materializmo ir vartotojiškumo pusę? Gal dabar atsiras daugiau dvasinių vertybių, idealizmo?
– Jūsų kolegos Seime nuolatos įsivelia į visokius skandalus. Ar Jums pavyko to išvengti?
– Man to nėra nutikę. O įvairių išbandymų pasitaikė. Pirmosiomis Seimo darbo dienomis buvo itin įtempta dienotvarkė, trūko laiko net užkąsti. Pamenu, per trumpą pertraukėlę nubėgome į Seimo valgyklą. Vos spėjome lėkštes ant stalo pasidėti, jau kviečia balsuoti. Grįžome po geros valandos, maistas buvo atšalęs…
Nemenkas išbandymas buvo naktiniai Seimo posėdžiai. Jie baigdavosi ir 5, ir 6 val. ryto, o 9 val. – naujas posėdis. Parbėgdavau namo, nusnausdavau pora valandų, ir – vėl į darbą. Per posėdžius, žiūrėk, vienas kitas jau ir taikosi nusnūsti taip, kad kolegos ir žiniasklaida nepastebėtų.
– Lankėtės Europos Sąjungos (ES) parlamente. Kokių naudingų idėjų parvežėte Lietuvai?
– Lankiausi ne tik Europos parlamente, bet ir Rusijos valstybės Dūmoje. Vienur – šimtametės demokratijos tradicijos, kitur demokratija tik žaidžiama. Šiam reiškiniui Rusijoje net specialus terminas sugalvotas: “valdoma demokratija”. Matyt, taip susiklostė istorinės aplinkybės, kad šios šalies gyventojus tenkina toks valdymo būdas, o Vakarų pasaulis neįsivaizduoja savo gyvenimo be demokratijos. Kiekvienos ES šalies narės balsas vienodai vertingas ir gerbiamas. Antai Sąjungos narės kantriai laukė, kaip dėl Lisabonos sutarties apsispręs Airija, ir niekas nedrįso jai primesti savo nuomonės. O štai Rusijoje – viskas vienos partijos, “Vieningosios Rusijos”, rankose. Opozicijos nėra nei Dūmoje, nei televizijoje, nei gatvėse. Kokioje santvarkoje geriau gyventi? Apie tai, ko gero, kiekvienas pagalvojame.
Europos parlamentas man buvo įdomus tuo, kaip jame prigijo šimtamečiai Vakarų demokratijos dėsniai. Čia galutinai suvoki, kokia svarbi daugiapartinė sistema.
– Esate rajono žmonių atstovas. Ko jie tikisi iš Jūsų?
– Džiaugiuosi, kad rajono žmonės gausiai renkasi į mano rengiamus susitikimus, priėmimus. Interesantus galėčiau suskirstyti į tris grupes. Vieni kreipiasi labai svarbiais žemės grąžinimo, verslo skatinimo klausimais, reiškia nuomonę dėl jiems nepalankių įvairių šalies institucijų sprendimų. Kiti prašo finansinės paramos: pagelbėti sunkiai operacijai, paremti renginius, sportininkų išvykas, leidinių rengimą. Tretieji ateina tiesiog pakalbėti.
Malonu, jei galiu kuo padėti, patarti. Atsižvelgdamas į rajono gyventojų pageidavimus, inicijavau įstatymo dėl žemės reformos pataisas. Pavyko padėti rajono gyventojai padidinti pensiją. Jaunystėje moteris kelerius metus dirbo vienoje Padnestrės (Moldova) gamyklų, tačiau nei šalies archyvuose, nei “Sodros” duomenų bazėse tai nebuvo užfiksuota. Man pavyko išrūpinti iš Moldovos valstybės institucijų pažymą, kad moteris dirbo šioje valstybėje.
Seime uždirbtų lėšų paaukojau rokiškėnės akies lęšiuko operacijai, pagelbėjau nukentėjusiems nuo gaisrų. Taip pat rėmiau neįgaliųjų rajono sportininkų išvyką į varžybas užsienyje, krepšinio komandą, poezijos knygos leidimą, įvairių visuomeninių organizacijų išvykas į Kryžių kalną, rajono miestelių šventes. Rokiškėnams sakau atvirai: “Esu Jūsų ir su Jumis”.
– Kokia, Jūsų manymu, skaudžiausia rajono problema? Kaip spręsti rokiškėnų bėdas?
– Didžiausia rajono rykštė, manau, yra nedarbas. Sunkmečiu rajoną gelbsti valstybės investicinės programos (VIP) lėšos, ES fondų pinigai. Rokiškis turi probleminio rajono statusą, tai atneša papildomų lėšų. Šiemet gavome apie 2,5 mln. litų VIP lėšų. Tokios pat sumos tikimės ir kitąmet. Tačiau dėl šių lėšų tenka nemažai kovoti.
Džiugu, kad europinės lėšos ateina į Pandėlio, Kamajų, Juodupės gimnazijas, Krašto muziejų, bus renovuojamos Kauno ir Respublikos gatvės.
Kamuoja nesibaigiantis mūšis dėl Baušiškių pesticidų sąvartyno likvidavimo. Žadėta, kad kitą savaitę jo jau nebeliks. Vis dar nenuleidžiu rankų kovoje su biurokratais ir monopolistais dėl abonentinio dujų mokesčio rajono gyventojams. Mano darbotvarkėje – susitikimai su aukštais šalies pareigūnais dėl rajono ligoninės statuso, kelių ir gatvių asfaltavimo, naujo sporto centro reikalų. Džiugu, kad Rokiškio ligoninė bus regioninė.
Kai kurie mūsų politikai bando save sureikšminti, pernelyg be reikalo politikuoti. Manau, laimi tie, kurie dirba ramiai ir nuosekliai.
– Kaip vertinate aukštų buvusios vyriausybės pareigūnų pasisakymus: apie krizę žinojo, bet nenorėjo skleisti panikos?
– Nemėgstu tik kritikuoti buvusių valdžių, o dabartinę – tik girti. Mano galva, didžiausia socialdemokratų vyriausybės klaida buvo tai, kad ekonominio augimo laikotarpiu ji nesukaupė specialaus fondo valstybės biudžete juodai dienai. Tą darė daugelis Vakarų Europos šalių, kaimynai estai. Dabar jie tas lėšas naudoja sunkmečiui palengvinti.
Socialdemokratai apie krizę tylėjo dėl artėjančių Seimo rinkimų. O mes drąsiai, kartais net pernelyg drąsiai, pasakėme žmonėms tiesą į akis, ėmėmės sunkių sprendimų. Jie jau duoda vaisius. Palyginkime mūsų ekonominę padėtį su kaimynų latvių: jie taip sulindo į Tarptautinio valiutos fondo kišenę, kad net prarado dalį suvereniteto. O mes kapstomės savo jėgomis. Neseniai tarptautinėse rinkose Lietuva išplatino 1,5 mlrd. dolerių obligacijų emisiją. Tai rodo mūsų finansines galias, kuriomis pasitiki užsienio šalys.
Manau, tik surėmę pečius, solidariai, nesiskirstydami į kairiuosius ir dešiniuosius, įveiksime sunkmetį.
– Ką manote apie daug ginčų sukėlusius motinystės pašalpų, pensijų mažinimo klausimus?
– Minėjau: tik visuomenės solidarumas ir vienybė padės išbristi iš ekonominio sunkmečio. Nepopuliarūs sprendimai būtini. Manau, kad tas, kuris uždirba daugiau, geriau gyvena, turi aukotis kiek daugiau nei jo vargstantis kaimynas. Supraskime – tai laikini sprendimai. Susitikimuose su rajono gyventojais pastebiu, kad žmonės jau solidaresni, linkę labiau atjausti tuos, kuriems šiandien sunku. Bet vis atsiranda kiršintojų, kurie bando kelti sumaištį, kviesti į teisėtas ar neteisėtas akcijas. Už ką jūs, rajono gyventojai, už ramų darbą ar sumaištį valstybėje?
– Viena iš Vyriausybės siūlytų šalies ūkio gaivinimo priemonių – būstų renovacija. Kol kas ji vyksta vangiai. Ar verta skatinti renovaciją?
– Apsispręsti dėl renovacijos nelengva. Žmogus gyvena šiltame bute, už šildymą įstengia laiku sumokėti. Jį ima agituoti, kad investavęs nemažus pinigus į būsto renovavimą, ateityje jis gyvens šilčiau, mokės pigiau. Žmogus svarsto: investuos sunkiai sukauptas lėšas ar ims paskolą, o jei ši investicija nepasiteisins? Kol nebus aiškių atsakymų, ar pasiteisina renovacija, tol ji ir strigs.
– Vyriausybė ėmėsi bendrovės “Leo LT” naikinimo. Kokia iš to nauda valstybei?
– Svarbiausia, kad valstybė, siekdama mažesnių elektros energijos tarifų, atsiėmė šios bendrovės valdymo svertus. Privatus investuotojas, žinoma, tuo nepatenkintas: juk anksčiau turėdamas 38,3 proc. “Leo LT” akcijų, jis visą bendrovės valdymą laikė savo rankose, buvo sudarytos galimybės kelti elektros energijos tarifus. Vyriausybė siekia įrodyti, kad kuriant “Leo LT” privataus investuotojo įdėtas turtas, AB VST, buvo smarkiai pervertintas. Tikimės, kad AB “Leo LT” pavyks likviduoti dar šiemet.
– Ko, Jūsų akimis, pasimokysime iš šio sunkmečio?
– Nors Vyriausybė darė klaidų, bet sugebėjome išvengti katastrofos valstybės finansų sistemoje. Ne visiems patinka ir valdžios užmojai kovoti su šalies oligarchais, energetikos monopolininkais. Vis dar pasigirsta raginimų, užuot taupius, kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Manau, tokia pozicija – trumparegiška. Na, paskolins mums fondas pinigų, o ko už tai pareikalaus? Kelti mokesčius ir mažinti išlaidas? Tai mes darome ir patys. Mūsų Vyriausybės plano sėkmę jau įvertino ir TVF, ir Europos Komisija.
Iš sunkmečio pirmiausia reiktų pasimokyti gyventi savo galva, o ne svetimais patarimais. Manau, visų pinigų neuždirbsi, visų daiktų nenusipirksi. Sunkmetis atskleidžia tikrąsias vertybes. Gal ateityje daugiau dėmesio skirsime šeimoms, vaikams, tarpusavio bendravimui, laisvalaikiui… Norėčiau to palinkėti savo rajono žmonėms.
Parengė Lina DŪDAITĖ
