Šiandien ji dirba su garsiausiais mados fotografais ir grimuoja ryškiausias Lietuvos žvaigždes – žurnalų viršeliams, įspūdingoms fotosesijoms, profesionaliam kinui… Tačiau vis tiek lieka kukli. Prisipažįsta atiduodanti save darbui „iki maksimumo“, tačiau žada „pasitaisyti“ ir šiek tiek pagalvoti apie poilsį – gal net keletą dienų praleisti Londone, „kurio klaikiai pasiilgo“.
Vilniuje gyvenanti kraštietė vizažistė Alina arba Alinka nepamiršta savo gimtojo miesto ir klausiama apie tai neslopina emocijų. „Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš myliu Rokiškį“, – sako jauna moteris, kuriai „visko variklis yra meilė visais jos pavidalais…“
Kažkiek metų atgal
Rokiškyje Alina mokėsi devynerius metus, o vėliau, pasitarusi su tėvais ir seserimi, išvyko į Visaginą (ten gyvena sesuo), kur buvo mokoma sustiprinta anglų kalba. Kažkada Alina svajojo studijuoti anglų kalbą, taigi Visagine jos sustiprintai mokėsi trejus metus. Ten baigė ir mokyklą.
Nors „prijautė menui“, lankė muzikos ir dailės mokyklas, baigus mokyklą „menas buvo visai nemadingas“. Pasirinko verslo vadybą ISM Vadybos ir Ekonomikos universitete. Tačiau įgijus bakalauro diplomą, vėl atėjo abejonių metas: ar eiti dirbti, ar toliau mokytis, ar ilsėtis? Taip vieną vakarą, naršydama internete ir ieškodama savęs, užkliuvo už „London School of beauty and make up“ (viena Londono grožio mokykla). Pasitarė su tėvais, susikrovė lagaminus ir… atsidūrė Londone.
Gyvenimas ir studijos viename didžiausių pasaulio miestų Alinos gyvenime „buvo nuostabus laikas“. Ji mokėsi pačiame Londono centre, kur „verda gyvenimas“. Nesigaili nė vienos ten praleistos dienos, nors po intensyvios mokslų dienos tesinorėdavo kristi į lovą. Gyveno netoli centro, puikiame Hampsteado rajone. Net nenutuokė, kad pateko gyventi į tokį rajoną, kur namus turi ir Bradas Pitas, ir Džudas Lo, ir „Spice Girls“ merginos. Studijuodama turėjo garbę susipažinti su įžymiais pasaulio vizažistais, kurie dirba su Keite Vinslet, Dž. Lo, Eltonu Džonu. Iš kiekvieno pasisėmė žinių, tam tikrų „perliukų“.
Gyvendama Londone ji atrado kokybišką kosmetiką… Pamatė, kaip dirbama fotostudijoje… Ten buvo padarytos jos pirmosios „portfolio“ nuotraukos. Grįžo kitokia – savarankiška, pasiryžusi šturmuoti pasaulį. O kartu ir laiminga, kad būtent Londonas tapo atspirties tašku karjeroje. Baigusi studijas, Alina tapo ir „International Make up association“ (tarptautinė makiažo asociacija) nare.
Nuo paskutinio „Gimtojo Rokiškio“ pokalbio su Alina praėjo keletas metų. Kas jos gyvenime pasikeitė?
– Esi sakiusi, jog turi įprotį rinkti iškarpas ir klijuoti jas į specialią knygą, taip tarsi ieškai įkvėpimo. Ar vis dar renki tas iškarpas?
– Iki šiol turiu tas knygas. Puikus prisiminimas. Tik dabar joms laiko nebeliko, įkvėpimo dažniausiai ieškau išmaniai – pinterest.com svetainėje.
– Žinau, kad turi nemažai klienčių ir Rokiškyje. Kada paskutinį kartą čia dirbai? Kas tavo klientės gimtajame mieste? Ar jų dabar daugiau, ar lieka joms laiko?
– Oi, net neįsivaizduojate, kaip myliu Rokiškį. Stengiuosi kuo dažniau grįžti į savo gimtąjį miestą, socialiniame tinkle „Facebook“ visada pasidalinu Rokiškio vaizdais.
Taip jau yra, kad sostinė gyvena greitesniu tempu, ir rokiškietės ne visada spėja užsirašyti laiku. Tada turiu pasakyti taip man nemielą frazę: „Atsiprašau, tačiau tą dieną nebūsiu Rokiškyje.“ Bet yra viena data – šventa data. Tai – abiturientų išleistuvės. Visada grįžtu šitą dieną. Nepakartojamas jausmas puošti tas jaunas mergaites. O „Schwarzkopf“ kirpyklos merginos kaskart maloniai priima pas save. Jos nuostabios.
Šių metų vasaros kalendoriuje darbai visgi išsidėstė ne tik Vilniuje, bet ir Rokiškyje. Tuo labai džiaugiuosi. Tiesa, pradėjau vesti makiažo kursus Rokiškyje. Pirmasis užsiėmimas pranoko visus lūkesčius – moterys užsirašo į priekį. Gaunu laiškelius: „Alina, nespėjau užsirašyti į jūsų kursus, sakykite, ar dar organizuosite?“ Tai motyvuoja! Pasinaudosiu proga ir padėkosiu grožio salonui „Novopelė“, kuris suteikia mums patalpas.
– Kai kalbėjomės paskutinį kartą, buvai neseniai grimavusi „Radistus“ ir džiaugeisi draugyste su jais – ZIP FM vedėjais Rolandu Mackevičiumi, Jonu Nainiu ir aštrialiežuviu Justinu Jankevičiumi (Alina kūrė vaikinams specialų grimą – sumuštus boksininkus, vėliau „radistai“ Alinos dėka tapo mafijos atstovais ir t. t.). Mačiau ant „Moters“ viršelio Jazzu. Tiesa, kad jos makiažas – irgi tavo kūrinys? Kokias įžymybes dar grimuoji ir kaip tau – tokiai jaunai – pavyko pasiekti savo profesijos aukštumų?
– Taip, žurnalo viršelis su Jazzu – puikus komandinio darbo rezultatas. Grimuoju daug įžymybių. Tai darbas. Tik nesinori sakyti: „Oi, žinote, aš grimuoju ir tą, ir aną.“ Skamba kaip koks gyrimasis. Bet pasakysiu, kad su kai kuriais iš jų užsimezgė graži draugystė. Pavyzdžiui, Agnė Jagelavičiūtė (žinoma stilistė, įvairių televizijos šou dalyvė – aut. past.) tapo ne tik mūza, bet ir drauge, patarėja. Ją taip myliu. Turbūt atrodys, jog švaistausi tuo žodžiu „myliu“, bet tikrai myliu. Meilė visais savo pavidalais – geriausias variklis!
O kaip viso to pasiekiau? Daug darbo… tikrai daug darbo ir… kuklumas. Nemoku lipti per galvas, mane valdo tik nuoširdus darbas. Žinau, kad rankų nuleisti NEGALIMA, nors kartais būna ir sunku, ir ašaros byra. Ir, beje, aš vistiek siekiu aukštumų. Tai toks darbas, kuriame mokaisi kasdien, kuriame tobulėji kasdien.
– Tikriausiai tai, ką pasiekei, ne riba. Kokie grandioziniai projektai pastaraisiais metais gimsta tavo galvoje?
– Tegu tie planai lieka galvoje. Jie dar tik gimsta, nesinori visko sugadinti. Svajonės virsta planais, tada – darbais, o svajonių, kaip žinia, geriau nepasakoti.
– Esi Justino Krisiūno naujojo filmo „Rokas, dėdė ir Nida“ komandos narė. Papasakok, kaip susidraugavai su Justu, kaip sekėsi dirbti filmuojant? (filmo premjera numatoma rugsėjo mėnesį, didžioji jo dalis nufilmuota Nidoje praėjusią vasarą)
-Oi, Justuką pažįstu, atrodo, šimtą metų. Aš dar į diskotekas vaikščiojau, kurias jis vedė. Vėliau mūsų keliai susikirto dirbant – aš dažiau nuotaką, o jis ją fotografavo. Pamenu Justo frazę: „Rokiškiui labai pasisekė su tavimi, o man „fotošopo“ nereikia retušuojant nuotraukas.“ Šiek tiek dirbau su Justo Rokiškyje sukurtu Jaunimo teatru. Kai jis pasiūlė man prisijungti prie komandos filme „Dėdė, Rokas ir Nida“, nedvejodama pasakiau: „Justai, aš su tavimi.“ Ši kino vasara buvo ypatinga – geriausi prisiminimai, naujos pažintys. Kinas – tai magija. Žinau, kad filmas bus sėkmingas. Justas – šaunuolis. Aš taip juo didžiuojuosi ir tikiu. Juk mes abu iš to paties krašto. Aktorių komanda buvo super! Išskirsiu pagrindinio vaidmens atlikėją Arūną Storpirštį – jis „grandas“. Bet toks savas, toks paprastas. Dažnai pusryčiaudavome kartu – kiek smagių istorijų išgirdome. Nuostabus žmogus. Kai dabar susitinkame bet kurį iš aktorių komandos, visada apsikabiname. Jei būtų galimybė pasirinkti atostogas, tarkime, Meksikoje ar kino vasarą (mes ją dabar taip vadiname), rinkčiausi kiną. Patirtis neįkainojama.
Tačiau buvo sunku, nes, be filmo, savaitgaliais manęs laukdavo klientės, negalėjau sau leisti joms atsakyti, ypač kai jos rezervavo mane prieš metus… Taip ir buvo: po filmavimo skubu į paskutinį keltą Nidon, paskui naktinis vairavimas į Rokiškį (taip sutapo, kad visi užsakymai tuo metu buvo Rokiškyje), ima miegas, sustoju, pašokinėju, kad bent kažkaip prasiblaškyčiau. Tada vėl vairuoju. Akyse jau vaidenasi, o juk 6 val. ryte manęs laukia klientė. Atidirbu iki kokios pirmos valandos dienos, po visko – atgal į Nidą. Taip ir likdavau be miego. To jausmo, kai tenka kovoji su miegu vairuojant, tikrai nebenoriu pakartoti, o šiaip viskas buvo super. Dar kartą supratau, kad viskas įmanoma.
Esu tikra, kad filmas sulauks sėkmės, nes jis kitoks – pilnas gėrio, lengvo siužeto. Dar – pasakiški vaizdai. Įdomu tai, kad mes buvome paskutiniai, įamžinę Rokiškio autobusų stotį…
Gėris visada laimi, todėl laimės ir filmas. Laimės vietas žmonių širdyse.
Tiesa, dar teko suvaidinti ir filmo epizode – pabučiuoti Martyną Levickį (akordeonistas, debiutavęs J. Krisiūno filme kaip vieno pagrindinių vaidmenų atlikėjas, suvaidino rokiškėną Roką – aut. past.).
– Prieš keletą metų rašėme: „Dabar, jau gyvendama Vilniuje, Alina daug investuoja į savo vardą ir verslą, neseniai oficialiai pristatė internetinę svetainę, rašo „blogą“, nuolat pildo „portfolio“. Kas per tuos metus pasikeitė?
– Šiandien atrodytų – „vaje, svetainę pristatė, kas čia tokio?“ O man tai buvo grandiozinis įvykis, tam tikra atspirtis, vieta, kur nutupia mano darbai. Šiandien jų gerokai daugiau. O dar pradėjau dėstyti Vilniaus kolegijoje, Menų ir kūrybinių technologijų fakultete. Ties tuo nesustosiu. Bet vėlgi, neišduosiu savo planų. Kiekviena diena atneša kažką naujo, taip pat ir labai „fainus“ žmones.
– Anksčiau prisipažinai, kad esi perfekcionistė. Tikriausiai nepasikeitei. Kuo tavo maksimalizmas ir perfekcionizmas pasireiškia šiandien?
– Žiauri perfekcionistė, save pavadinčiau menininke-perfekcioniste. Darbe tai pasireiškia dažniausiai. Tarkim, turiu daryti makiažą kokiai nors žurnalo herojei – reikia tik paryškinti bruožus, nes iš arti nuotraukų nebus. O aš vis tiek „išlaižau“ kiekvieną detalę, kiekvieną potėpį. Kitaip negaliu, viską reikia padaryti iki maksimumo… Perfekcionizmas pasireiškia ir kalbant apie poilsį, kurio tiesiog nėra. Negaliu sau leisti atostogauti. Nors jau taisausi. Negalima taip savęs negailėti…
– Ar vis dar ilgiesi Londono?
– Klaikiai. Ilgesys pasiekė viršūnę. Nusprendžiau pagaliau rasti laiko sau ir nuskristi į Londoną kelioms dienoms. Tam, kad vėl įsimylėčiau jo šurmulį, gatves ir, žinoma, pasisemčiau įkvėpimo.
– O pati ar dažaisi? Ką savo, profesionalės, žvilgsniu patartum moteriai, kuri nori būti graži?
– Dažniausiai batsiuvys lieka be batų. Kai darbus pradedu kokią 5 valandą ryto, pačios makiažas lieka paskutinėje vietoje. Bet šiaip stengiuosi visuomet bent minimaliai pasidažyti. Man svarbiausia, o tai mielai rekomenduočiau kiekvienai moteriai – graži oda, tvarkingai išmodeliuotas veidas, antakiai ir paryškintos blakstienos. Ir, žinoma, švytėjimas. Ir vidinis, ir tas, kurį galime išgauti naudojant makiažą. – Matai žvaigždes iš arti. Paguosk paprastus mirtinguosius, kad ir jos turi trūkumų, o tam, kad atrodytų tobulai, kartais reikia nemažai pastangų, o kartais – gal ir kantrybės, juk žvaigždės aikštingos?
-Jos lygiai tokios pačios. Su kiekviena kliente bendrauju taip pat. Na, išskyrus mūzas – su jomis man patinka ilgai kalbėtis ir darbuotis teptukais. Klientės, atėjusios pas mane, pasitiki mano skoniu, žino stilių. O tai man svarbiausia – juk dėl to jos ir atsisėda į specialią makiažo kėdutę.
-Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
