„Vienas žmogus žiūri į kiaušinio lukštą ir nieko nemato, o kitas, žiūrėk, pagamina iš jo mažas sūpuokles, pakabina ant karklo šakelės – ir stalas iškart gražesnis”, – sako Zita Kelmickaitė, garsi muzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja (nuotr.). Pasak jos, tikrasis žmogaus kūrybiškumas – tai pamatyti detalę, iš kurios gali kažką sutverti. Būtent toks įžvalgumas praverčia ruošiantis gražiausiai pavasario šventei – Velykoms.
Stalo puošyba – iš gamtos
Z. Kelmickaitės teigimu, nuo seno lietuviai Velykoms rengdavosi labai kruopščiai ir atsakingai. Tai buvo svarbiausia pavasario šventė ir ypatingas metas – baigdavosi gavėnia, todėl žmonės galėdavo sau leisti daugiau iškilmingumo, linksmybių ir sotesnio maisto. Būtent čia atsiskleisdavo jų kūrybiškumas.
„Vienas pagrindinių Velykų akcentų būdavo stalas. Jį lietuviai puošdavo tuo, kas buvo po ranka – įvairiais gamtos elementais. Juk kas gali būti gražiau už sprogstančias beržo šakeles arba „kačiukus”. Be to, prieš Velykas prie namų išdygdavo ir sužydėdavo pirmosios gėlės, miškuose – žibutės, prasikaldavo pataisai. Šiais augalais žmonės papuošdavo lėkštes, apkaišydavo kraitelę su pagrindine Velykų „valiuta” – margučiais”, – pasakojo muzikologė.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Sima KELIOTYTĖ
