Šokiruojantys reportažai apie žmonių skausmą, neigiamų žinių lavina, televizijų ir kitų žiniasklaidos priemonių nevaržomai transliuojamas smurtas, muštynės, laisvai besiliejantis alkoholis ir viešumoje narpliojamos degradavusių žmonių santykių istorijos… Kaip tai veikia, šiandien „Gimtasis…“ klausia savo pašnekovų.
Visos „gelbėk“ laidos – kaip greitųjų kreditų bendrovės
Dainius RADZEVIČIUS
Žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
Žurnalistai gali, turi ir privalo rašyti bei rodyti tai, kas vyksta, ypač jei tai susiję su visuomenei svarbiomis aktualijomis. Kitas klausimas, kaip tai reikia daryti ir koks žurnalisto tikslas rodant jautrius įvykius ar reiškinius. Televizija pilna pseudo žurnalistinių projektų, kai rodoma žmonių socialinė atskirtis, bet nedaroma jokių esminių įžvalgų, neparodoma, kaip problemas spręsti. Mano galva, tai nėra žurnalistika, o tik žala žmonėms. Tai tik viešinimas, o tokių laidų herojams, sąlyginai vadinčiau juos aukomis, ne tik nepadeda, bet gali ir pakenkti. Ypač žinant, kokia nepakanti visuomenė nevykėliams, nusivylusiems, nukentėjusiems. 2012 metais buvo nustatyta, jog naujienų portaluose žmones labiausiai traukia pramogos ir kriminalai. Bet toks elgesys, man atrodo, yra labai jau žemas ir nesąžiningas. Nes net niekuo nekalti žmonės, kurie iš principo dažnai yra aplinkybių aukos, pateikiami neigiamame socialiniame kontekste.
Kalbėdami ir informuodami apie problemą laidų kūrėjai pirma turėtų galvoti, kaip nepakenkti, o tik po to – kaip padėti ir koks bus rezultatas. Bet kuris psichologas pasakys, kad žmogaus, atsidūrusio sudėtingoje būsenoje, problemos paprastai neišspęsi. Visokios „gelbėk“ laidos, mano įsitikinimu, veikia kaip greitieji kreditai: atvažiuoja, nufilmuoja ir ištransliuoja… Laidų herojai – prasigėrę, smurtaujantys, varomi iš namų, namuose – netvarka, peštynės. Neviltin puolusių žmonių noras ieškoti pagalbininko – televizijos – suprantamas. Kviesdamiesi žiniasklaidą, jie tikisi to, ko norėtų: tikisi žurnalisto sveikos nuovokos. Žiniasklaidos atstovai privalo kritiškai vertinti tai, ką pagalbos besišaukiantis žmogus kalba, ypač jei aplinkoje yra nepilnamečių vaikų.
Teisę į viešumą turime visi. Viešumas daugeliu atvejų, ypač kai viešinamas privatus gyvenimas, gali būti suvokiamas ir kaip bausmė, ir kaip žala žmogui. Siekis įlįsti į žmogaus gyvenimą neturi nieko bendro su žurnalistika… Tikras žurnalistas turi būti maksimaliai supratingas, bet negalima ir nereikia „nuglamūrinti“. Mūsų visuomenė neįpratusi kalbėti atvirai apie visus gyvenimo aspektus. Kad ir viena paskutinių laidų, sukėlusių karštų diskusijų apie lietuvio emigranto darbą paukščių fermoje ir „pypsiais“ uždengti jo keiksmažodžiai. Laidoje parodyta tikrovė, be pasityčiojimų iš pašnekovo, koks jis bebūtų. Ne taip, kaip vienoje socialine save vadinančioje laidoje, kai pagalbos besišaukusių „gelbėti“ atvykę reportažo kūrėjai atvirai krizeno ir tyčiojosi iš savo herojų ir tai parodė visai Lietuvai. Diskusijas įplieskė ir vienos televizijos laidos anonsas apie trijų dukrų netekusios motinos skausmą. Dėl jo pradėtas tyrimas, bet visa tai – jau po laiko.
Žinoma, visuomenei reikia informacijos apie dalykus, susijusius su mūsų saugumu: gaisrais, avarijomis ir jų priežastimis. Bet kodėl esame kriminalizavę daugelį nelaimių, sukurdami iš jų dramatinius trilerius?! Kai kas, žinau, net specialiai kiekvieną vakarą laukia „kriminalų“. O kai kuriose televizijose net žinių laidos skaidomos taip, jog rubrika „Kriminalai“ pateikiama kaip atskira laida „Kriminalai“. Graudu žiūrėti, kai gaisre ar automobilių avarijoje nukenčia žmonės ir čia pat jie „kriminalizuojami“ tokioje rubrikoje. Įvykį juk galima pateikti kaip iliustraciją, o paieškoti problemos galimų sprendimų, analizės, gilesnės minties.
Sakiau ir sakysiu, kad televizorius – padidintos rizikos, ypač vaikams, šaltinis. Kaip ir automobilis…
Visur ieškau pliuso. Net ir bėdoje
Nijolė ČIRŪNIENĖ
Aktorė, režisierė
Pasižiūriu laidą „24 valandos“. Ne todėl, kad norėčiau moralizuoti. Mane stebina tai, kokie kartais kvaili būna žmonių santykiai. O visų verkiančių, visų blogybių stengiuosi mažiau girdėti, į save įsileisti. Noriu būti kuo toliau nuo nelaimių, neigiamų žinių man nereikia. Juk vis tiek nieko nepakeisiu. Tad kam save apkrauti blogomis emocijomis?
Aišku, mačiau tuos rezonansinius reportažus. Žiauru girdėti, kad tėvas savo vaikus šulinin sumetė. Bet ar iš to pakilsim? Alkoholiui čia tenka svarbiausias vaidmuo, pirmas punktas. Jei taip ir toliau, baisybių bus.
O gal kai kas ir maitinasi tuo negatyvu? Gal kitam lengviau, kai kitas kenčia? Kiekvienas gyvenime gauname ir teigiamo, ir neigiamo, mirtis irgi bus kiekvienam savo, ir mūsų emocijų niekas neatims. O dar prisidėti kitų raudojimus? Tai, kas neigiama, aš tiesiog praleidžiu. Naudojuosi feisbuku. Ten irgi visko prideda, bet aš negatyvius dalykus tiesiog metu. Dabar gyvenu baltą laikotarpį, visur ieškau pliuso. Net ir bėdoje.
Nebeturim didžiausios Dievo duotos dovanos – laisvės…
Eimantas NOVIKAS
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas
Šie metai – Gailestingumo ir labai gera proga padaryti gerą darbą – už žmones, patyrusius nelaimių ar vargų, melstis.
Televizijos, manau, tikriausiai žaidžia tragedijų anonsais, nes reikia užsidirbti „balų“. Tai būdinga ne tik lietuviškoms laidoms. Kai yra labai blogai, žmogus automatiškai šaukiasi pagalbos, tas šauksmas nuoširdus, bet, deja, dažnai paskutinis.
Man labai įdomu, kiek nelaimė paveikia žmogų? Dažniausiai būna taip: bėda praeina, ir tuo viskas pasibaigia. Įvairūs sukrėtimai žiniasklaidai gerai: ji nori žmogų kalbinti, bet tuo pačiu turi ir kažką jam duoti, priimti, pasotinti. Tačiau kitos šio proceso dalys kažin kur prapuola, todėl iš tokių reportažų nepasimokoma. Čia, kaip sakoma, gerai, kad ne mano, o kaimyno stogas dega… Per žinias parodė, kaip sudegė trys mergaitės… Blogai, kad pastatė krosnelę prie sienos. Apraudam, pagailim, tėvus pasmerkiam. O kas toliau? Kiek žmonių susimąstė, apžiūrėjo savo namus? Na, gal keli procentai.
Jei pats esi ką nors panašaus patyręs, išgyvenęs, kitaip vertini tuos įvykius. Alkoholikai, išsikapstę iš duobės, labai nuoširdžiai užjaučia likimo brolius, ištiesia jiems pagalbos ranką. Ir kaliniai sulaukia pagalbos ne iš kažko, o iš tų, kurie kalėjo.
Perskaičiau labai gražią mintį, kuo ypatinga bažnyčia. Ne turtais, parama, pastatais ir juose esančiom vertybėm, o savo šviesa ir spinduliavimu, kai joje žmonės meldžiasi. Bet į rytines pamaldas Rokiškio bažnyčioje ateina vos 6 tikintieji, vakare 20–30. Prarandam užtaisą, kuris keistų visuomenę. Sudaiktėjimas, susvetimėjimas – bendras visas paveikslas, kiek mes turime laisvės, galimybių rinktis. Nebeturim didžiausios Dievo duotos dovanos – laisvės… Vegetuojam, o ne gyvenam. Esam kaip tas traukinys ant bėgių. Žmonės dirba po 12 val. ir nebėra laiko rinktis to, ką norėtų daryti…
Tragiški įvykiai supurto, leidžia susimąstyti. Ar mažiau, ar daugiau televizijos rodys, nelaimių buvo ir bus: ir cunamių, ir žemės drebėjimų, ir kitų tragedijų. Visiems mums duota žinia, kad laiku susizgribtume, kol esame gyvi.
Sakau nuoširdžiai: kaimuose tikrai baisu
Danguolė PECIUKONYTĖ
Rokiškio kaimiškosios seniūnijos socialinio darbo organizatorė
Nei reportažų, nei laidų apie nelaimes nežiūriu. Mano toks darbas: prisižiūriu baisybių ne televizijoje, o realybėje…
Tiesa, kai nuvažiuoju pas mamą – televizorius įjungtas, nori nenori, kažką pamatai. O tai, ką matai, – žiauru. Nesuprantu, kam tą rodo? Ypač tokias laidas, kurių herojams moka pinigus.
Kartais pamatau ir pažįstamų veidų. Štai moteris iš Rokiškio: gyvena baisiausiai, visi kaimynai apie tai rėkia, vaistininkė klausia, kodėl jos netvarkot, o jinai, išsidažiusi kaip karalienė, aiškina, kad yra tvarkinga…
Tokias laidas žiūri vyresnio amžiaus žmonės, jie viską labai širdin ima, reaguoja. Po tokių laidų skambina man seniūnijos moterys ir rauda, be migdomųjų neužmiega, visokių baimių prisigalvoja…
Žinoma, reikia kažką daryti, užsimerkti jokiu būdu negalima. Sakau nuoširdžiai: kaimuose tikrai baisu. Lankau žmones, kuriems daugiau nei 50 metų. Šeimoje mažų vaikų nėra, bet jų namuose – tikra landynė. Kadangi pašalpa pervedama į prekybos centro kortelę (ja pasinaudojęs alkoholio nenusipirksi), ateina pas mane, kiša kumštį po kaklu ir sako: „Kaip tu taip gali, kokia čia sankcija?“
Ar galima tokius išgelbėti? Šį darbą aš dirbu 22 metus. Visko patyriau. Kai pradėjau dirbti, vykdavo įvairūs seminarai, į rizikos šeimas važiuodavo ir moterų gydytojos, iš labdaros organizacijų gaudavo spiralių, jas panaudodavo. O dabar už viską reikia mokėti. Kita gal ir norėtų, bet nebesupranta, ką daryti.
Norint žmogų gydyti nuo alkoholizmo, reikia ir jo paties apsisprendimo, ir kitų pagalbos. Dažnai kaime susibaram. Kad ir su ūkininkais. Sakau jiems: „Kam jūs atsilyginat tam žmogeliui „bambaliu“ alaus? Duokit kiaušinį ar lašinio gabaliuką.“ Bet jiems patogiau „bambaliu“, nes žmogelis jo prašo. Negaus išgerti – nebeateis dirbti.
Baisiausia, kai geria vaikai, paaugliai, bet niekas jų negydo. Seniūnijoje gyvena 17-metė, girtaujanti „juodai“. Visi tą žino, būtina ją gydyti, bet reikia jos pačios sutikimo. O jinai nesutinka, laksto po landynes, geria degtinę. Žodžiu, jokio sistemos, net ir esant geriausiems norams.
Deja, niekas nekalba ir apie tai, kad viso ko pradžia – darželyje ir mokykloje. Esame susidūrę – ateina vaikas, visi mato – sumuštas, o darbuotojai tyli. Jiems svarbiausia – „krepšeliai“. Kai darželiai, mokyklos mato, žino, bet tyli, nebežinai, kur ir į ką kreiptis…
Reda MILAKNIENĖ, Aldona MINKEVIČIENĖ
