Gyvenimas ne tik duoda, bet ir atima: kai kurie žmonės negali savarankiškai judėti.
Neįgaliesiems, prikaustytiems prie vežimėlio, sunku patekti į viešąjį transportą, judėti apsnigtomis gatvėmis, įveikti aukštą šaligatvio bortelį, statesnę estakadą, patekti į kai kurias įstaigas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtame Nacionalinės neįgaliųjų integracijos 2013-2019 m. programos projekte skelbiama: Lietuvoje yra apie 34 tūkst. visuomeninių pastatų – lopšelių-darželių, mokyklų, ligoninių, poliklinikų, kavinių, klubų, teatrų, bankų, pašto ir kitų pastatų, kuriuos reikėtų pritaikyti neįgaliųjų poreikiams.
Preliminariais skaičiavimais, šie darbai atsieitų per 7 mlrd. litų.
2011 m. netekto darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas gavo apie 8,6 proc. šalies gyventojų, arba 1 proc. mažiau nei 2010 m.
Šalies neįgalieji, norėdami atkreipti dėmesį į savo problemas, rengia įvairias akcijas, siūlo sveikiesiems sėsti į vežimėlį ir pavažinėti miesto gatvėmis, apsipirkti parduotuvėse, užsukti į kavines. Tokio eksperimento Rokiškyje rezultatus turbūt nesunku prognozuoti. Atnaujintose Respublikos, Kauno gatvėse, taip pat Nepriklausomybės aikštėje neįgalieji gali judėti savarankiškai, o kitur jų galimybės stipriai apribotos. Dar sudėtingesnė situacija rajono miesteliuose, kaimuose.
Vis dėlto prošvaisčių atsiranda.
„Gimtasis Rokiškis“ klausia savo pašnekovų, ar keičiasi visuomenės požiūris į neįgalius žmones?
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Dalia ZIBOLIENĖ







































