Nors didelė dalis tarybinių laikų stabų įkurdinti Grūto parke Druskininkuose, tačiau likusiųjų Lietuvoje – pakankamai. Ir ne tik iš akmens…
Europėjame, žinoma, tampame laisvesni, mažiau bijome būti savimi, išsiskirti iš minios, patys kurti savo gyvenimą. Suprasdami, jog „visi už vieną, vienas už visus“ – fikcija.
Tačiau laisvei vis nėra erdvės – ji dar užgriozdinta nematomais stabais, kurie gyvi sovietmečiu gimusiųjų ir gyvenusiųjų mintyse, susirinkimų ir valdžios garbinimo tradicijose. Ir skirstantis postus bei sostus, į kuriuos patenka nebūtinai patys kompetentingiausi. Neretai vis dar tie, kurie „diplomatijos“ išmoko būtent sovietmečiu, ir paskutinėmis galiomis šiandien „kabina“ mums demagogijos likučius…
Bet šiandien – ne apie tai.
Ar asmenybės laisvei, brandžiai visuomenei ir pilietiškumui trukdo paminklai ir S. Nėries vardu pavadinta gatvė ar P. Cvirkos „Cukriniai avinėliai“? Šios diskusijos visuomet paaštrėja reikšmingų politinių įvykių, sudėtingų santykių su Rusija fone. Taigi pastaruoju metu – ypač.
Išsamiau – šeštadienio GR.
Reda Milaknienė
