Tarp Rokiškio krašto muziejuje saugomų medžio skulptūrų išsiskiria liepos 11–ąją mus palikusio šviesaus atminimo Bronislovo Stanislovo Milaknio drožinių kolekcija, jungianti savyje tradicinės liaudiškos skulptūros formas ir naują turinį. Joje – 119 kūrinių. Juos muziejininkai pradėjo rinkti 1969 m. Menininkas mirė eidamas 98-uosius…
Lietuviškai nemokėjo
B. S. Milaknis gimė 1915 m. Rygoje (Latvija). Jo tėvas Jonas Milaknis kilęs iš Čeičių kaimo Juodupės seniūnijoje, o motina Ona Maciūnaitė – Jurkupių kaimo Panemunėlio seniūnijoje. Pora susipažino Rygoje. Jonas buvo konduktorius, Ona – kaliošų fabriko darbininkė.
Rygoje gimė ne tik būsimasis medžio drožėjas Bronislovas Stanislovas, bet ir jo vyresnysis brolis Jonas. Bronislovas apie gyvenimą Rygoje muziejininkams yra pasakojęs: tada jie kalbėjo tik latviškai ir rusiškai, lietuviškai nemokėjo, žaidė su rusų berniukais. Apie 1920-uosius šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Čeičių kaime pas senelį. Lietuvoje gimė dar du broliai: Vladas ir Petras. Jonas tapo gydytoju, Vladas – girininku, o Petras – žurnalistu. P. Milaknis – drožėjo brolis – ne vienerius metus dirbo Rokiškyje, tuometinės „Spalio vėliavos“ redakcijoje. Jo kolega šviesios atminties žurnalistas Jonas Mažeikis taip yra rašęs apie Petro brolį medžio drožėją B. S. Milaknį: „Kas paskatino imtis drožėjo peiliuko, ir pats nežino. Gal vienatvės jausmas, kada jis, šiek tiek ūgtelėjęs, pradėjo piemenauti Latvijoje, toli nuo gimtųjų namų, šeimos? Gal girdėtos iš motinos ir skaitytos pasakos, kuriose buvo daug džiaugsmo, gėrio? O Broniukas aplinkui tematė sunkų gyvenimą, skurdą, vargstančius žmones. Troškimas šviesesnių dienų, pasakų pagimdyta laki svajonė ir buvo, galbūt, pirmoji priežastis, dėl kurios jis pradėjo drožinėti.“
Kūryba prasidėjo nuo molio
Būsimasis drožėjas lankė Aleknų pradžios mokyklą. „Tačiau mokslai jo netraukė, labiau rūpėjo ūkio darbai. Dar vaikas būdamas, ėmė ganyti gyvulius. Jau tada jautė poreikį piešti, lipdyti. Piemenaudamas ėmėsi kūrybos. Iš pradžių pradėjo lipdyti figūrėles iš molio. Jos turėjo didelį pasisekimą tarp kitų vaikų. Tik spėjęs nulipdyti, jau turėdavo dovanoti savo draugams. Aišku, molinės figūrėlės nebuvo labai patvarios, todėl piemenukas nutarė pabandyti drožti iš medžio. Mėgstamiausios figūrėlės – tai įvairūs paukšteliai, lėktuvėliai“, – knygoje “Bronislovas Stanislovas Milaknis. Medžio drožyba“, išleistoje kūrėjo 90-mečio proga, rašo Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.
Pirmieji kūrinėliai sudegė per gaisrą
Iš muziejaus archyvų žinoma, kad jaunystėje būsimasis liaudies menininkas daug ir sunkiai dirbo, ilgus metus tarnavo Latvijoje pas ūkininkus, nes šeimai buvo reikalingi pinigai – brolis Jonas Kaune studijavo mediciną. Todėl drožti, kaip ir daugeliui tuo laiku kūrusiųjų, likdavo laisvalaikio valandėlės.
1943 m. Bronislovas Stanislovas vedė Emiliją Deksnytę iš Lauciūnų, šeima susilaukė sūnaus Vidmanto. Tačiau karo metai įnešė sumaištį į Milaknių šeimos gyvenimą. Susiklostė aplinkybės, jog Bronislovui Stanislovui kartu su broliu teko slapstytis po tvartu, išsikasus bunkerį. Čia, kad nebūtų taip liūdna ir nuobodu, jis ir ėmėsi rimčiau drožti. Tiesa, pirmieji kūrinėliai – dar vaikystėje išdrožti paukšteliai ir žvėreliai – vėliau žuvo per gaisrą namuose.
Ne tik žvėrelius ir paukštelius
„Prie kūrybos B. S. Milaknis sugrįžo jau brandžiame amžiuje. Ėmėsi ne tik paukštelių ir gyvūnų, bet ir žmonių figūrų. Iš pradžių nepavykdavo gerai apskaičiuoti, todėl skulptūros galva didelė, o kojos per trumpos arba atvirkščiai. Tačiau greitai atėjo įgudimas“, – pastebi M. Mieliauskienė.
O kas buvo B. S. Milaknio įkvėpimo šaltiniai, kas skatino paimti į rankas kaltą ir peilį? „Tai buvo ne tik įprasta aplinka, gerai žinomi darbai, bet ir kiti dalykai, kurių nežinojo ir negalėjo turėti XVIII ir XIX a. dievdirbiai. Vienas kūrybos šaltinių – perskaitytų knygų sukelti įspūdžiai. B. S. Milaknis mėgo skaityti. Viena mėgstamiausių knygų – Danielio Defo „Robinzonas Kruzas ir Penktadienis“, – teigiama knygoje.
Įspūdį darė knygos
„Matyti, kad D. Defo knyga padarė jam didelį įspūdį. Šiuos herojus drožėjas sukūrė nepaprastai išraiškingus, nepagailėjo jiems charakteringų detalių“, – pastebi M. Mieliauskienė. Knygos apie meistrą viršelyje – Robinzonas Kruzas ir Penktadienis. Tačiau liaudies menininkas žavėjosi ir Migelio de Servanteso Savedros „Don Kichoto“ personažais. Jis išdrožė net keletą Don Kichoto ir Sančos Pansos variantų, kuriuose sugebėjo perteikti abiejų herojų skirtingą požiūrį į gyvenimą. Štai, tarkim, 1987–aisiais išdrožtoje kompozicijoje meistras ornamentu padengia visą Don Kichoto figūrą, o Sanča Pansa pavaizduojamas kresnas, gudria veido išraiška.
„Prisimename laikotarpį, kai Kauno „Žalgiris“ ir jo pergalės tuometinėje Sovietų Sąjungoje kėlė lietuviams nepaprastą euforiją ir pasididžiavimo jausmus. B. S. Milaknis irgi daug laiko praleisdavo prie televizoriaus, stebėdamas mylimos komandos kovas. Kūrėjui kilo mintis kai kuriuos krepšininkus ir jų trenerį įamžinti medyje“, – rašo M. Mieliauskienė. B. S. Milaknis įamžino ne tik visiems žinomus ir mylimus krepšininkus, bet ir trenerį Vladą Garastą.
Drožėjo kūriniuose įkūnyti ne tik knygų herojai, sportininkai, slidininkai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, žvejai, bet ir konkrečios asmenybės – žinomi muzikantai, aktoriai, režisieriai, solistai. Taip medyje liko įamžintas ansamblis „Armonika“, dainininkai Algis ir Valdemaras Frankoniai, solistas Vaclovas Daunoras, aktorius Antanas Šurna, besišypsantis režisierius Juozas Miltinis, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, poetė Salomėja Nėris, skaitanti poeziją kariams… Vėlesniais kūrybos metais meistras ėmėsi kunigaikščių, karžygių temos. Visa tai, ką išdrožė, liaudies menininkas matė savo vaizduotėje, niekada nedarė jokių eskizų. Pasirenkamai medienai irgi daug reikšmės neteikė. Daugiausia darbų sukūrė iš liepos ir blindės.
Sakralinės tematikos nėra
Sakralinės tematikos kūrinių B. S. Milaknis beveik nekūrė. Jis yra sakęs, kad tik žmonių paprašytas retsykiais droždavo kryžius, kurie buvo statomi Kryžių kalne. Vėliau menininkui labiau rūpėjo „gyvenimiškos temos“. M. Mieliauskienė teigia, kad „jo skulptūros pilnos rimties, susikaupimo, jų žvilgsnis nukreiptas ne tik į žiūrovą, bet ir į savo vidų. Meistras, kurdamas konkrečių asmenybių portretus, siekė panašumo. Pirmieji ir vėlesnieji B. S. Milaknio kūriniai truputėlį skiriasi. Kūrybos pradžioje jis skulptūras dažniausiai palikdavo lygias arba su nežymiais įbrėžimais. Vėlesniuose drožiniuose labai pamėgo paviršių padengti smulkiu ornamentu: trikampėliais ir brūkšneliais. Tai suteikia išraiškingumo ir gyvumo“.
M. Mieliauskienė prisimena, jog muziejininkai apie B. S. Milaknį sužinojo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jo kūriniai buvo eksponuoti ne tik Rokiškyje, bet ir Vilniuje, Maskvoje. Meno tyrinėtojai pastebėjo, kad B. S. Milaknio kūryba – vieninga, turinti šiam meistrui būdingą išraiškos formą ir meninę kalbą. Tiesa, paskutinius porą gyvenimo dešimtmečių drožėjas peilio į rankas nebeėmė. Nuo tada, kai droždamas skulptūrėlę neatsargiai spustelėjo peilį ir jį susivarė giliai į pilvą. Teko šauktis pagalbos. Ligoninėje buvo skubiai operuotas ir, kaip pats yra sakęs, tik per plauką liko gyvas.
Reda MILAKNIENĖ
