Darių Baltakį, neperdedant galima sakyti, pažįsta visi, nors jis ir nėra iš daug šnekančių. Net kai paprašiau duoti interviu, pradžioje pasimuistė, jog nėra šnekus, bet paskui kiek nenoromis sutiko atsakyti į keletą klausimų. Jo pilna visuose renginiuose – Kultūros centre, bibliotekoje, Krašto muziejuje, kur yra jo pagrindinė darbovietė, kaimų ir miestelių šventėse. Eina visur, kur kviečia, kur jaučiasi reikalingas. Visur su fotoaparatu, vaizdo kamera. Kai redakcijai nepavyksta nufotografuoti kokio renginio, drąsiai kreipiamės į Darių ir, regis, niekad nebuvo atsakyta pasinaudoti vienu ar kitu vaizdu. Įdirbis tikrai nemenkas, kartais iš savo ar muziejaus archyvų ištraukia kadrų gal nuo pat Nepriklausomybės pradžios laikų, kartais ir dar senesnių.
Net sunku patikėti, kad ką tik „Kuc kuc Kamajuos“ šventės metu Darius surengė tik pirmą savo fotografijų parodą, nors jo fotografijų pilna įvairiuose leidiniuose, socialiniuose tinkluose – visur, kur tik įmanoma. Be to, Kamajuose, kur ir gyvena, jis ne tik savas, bet ir daug kitų nuopelnų turi. Tokių, už kuriuos šventės metu jam net ir Kamajų Respublikos ordinas „Už nuopelnus Kamajų Respublikai“ įteiktas.
Tad pokalbį ir pradėjome nuo parodos.
– Kaip kilo mintis ją surengti? Kaip atrinkai darbus?
– Parodą surengti iš pradžių pasiūlė Sigita Gasiūnienė-Bracienė. Gal jau net ne pirmą kartą. O įkalbėjo tai mano draugė Birutė. Atsakingiausia dalis ir buvo atrinkti darbus, sugalvoti parodai temą, nes tikrai archyvuose turiu iš ko pasirinkti. Pirma mintis buvo metų laikai Kamajuose, tai susirinkau ciklą visai parodai su metu laikais. Tada, norėdamas padiskutuoti su savimi, susirinkau temą su amatais, žmonėmis ir turgumi, dar vieną temą tik su vandeniu, kitą su kažkuo apvaliu – apskritimais, ratais ir panašiai. Kadangi pirmoji paroda ir dar Kamajų šventėje, nugalėjo noras parodyti kuo daugiau visko, kas susieta su Kamajais, bet taip, kad viena foto nors kiek sietųsi su kita ir papildytų ją.
– Kas Tau yra Kamajai? Niekad nenorėjai gyventi kur nors kitur?
– Mano tėvai atsikraustė į Rokiškį ir aš gimiau Rokiškyje. Bet Kamajuose mano šaknys. Čia gyveno seneliai, proseneliai iš šių kraštų, todėl čia labai gera, didžiuojuosi Kamajais. Į didesnį miestą tikrai nenoriu, pakanka trumpam pasisvečiuoti ir ten vis pasijuntu tarsi pakliuvęs į didelę mašiną, kuri, rodos, kala pinigus nuo gimimo iki mirties. Jautiesi tarsi tave norėtų padaryti tos mašinos dalimi, sraigteliu, o aš esu gamtos vaikas, mane visada žavėjo tai, ką kuria, o kartais net žaviai naikina gamta. Ir į žmones labiau patinka žiūrėti kaip į dalį gamtos su savo natūralumu ir netobulumu. Kalbant apie tobulumą tai tobulais dalykais niekad nepasitikėjau.
Daugiau „Gimtajame…“
