Daugiau nei prieš 130 metų rokiškyje įkurta vargonininkų mokykla, o jai vadovauti pakviestas čekų muzikas, pedagogas, vargonininkas ir kompozitorius Rudolfas Lymanas. Šiandien jo vardu pavadinta Rokiškio muzikos mokykla, o Lietuvos šiaurėje dėl nežinomų priežasčių tuomet įsikūrusio čeko asmenybė domina ir muzikantus, ir istorikus…
Kuklaus paminklo nepastatė
XIX a. pabaigoje R. Lymanas paliko savo gimtinę Čekiją ir apsistojo Rokiškyje. 1904–aisiais čia ir mirė būdamas 48-erių. Archyvuose rašoma, jog nuo inkstų ligos. R. Lymano kapą jo palikuonys ir visi, kuriems rūpi ši asmenybė, gali aplankyti senosiose miesto kapinėse. Apmaudu, o jo darbų tyrinėtojams apskritai nesuprantama, kad patys muziką pasikvietę, mokyklą rėmę Rokiškio grafai po R. Lymano mirties net kuklaus paminklo nepastatė. Tuo, praėjus ne vienam dešimtmečiui, 1950-aisiais pasirūpino Rokiškio klebonas Albertas Talačka. Būtent jis, anot istorikų, rado muziko kapą ir pastatė kryžių, kuris, niekam nereikalingas, buvo išmestas už kapinių tvoros.
Taigi R. Lymano dėka vargonavimo tradicijos Rokiškyje siekia XIX a. Jas puoselėdamas Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas daugiau nei prieš dvidešimt metų ėmėsi ruošti vargonininkus ir 1991-aisiais išleido pirmąją jų laidą. Kolegijos dėstytojai prisimena, jog pradžioje susidomėjimas vargonų specialybe buvo didžiulis. Tiesa, vėliau jis nuslūgo – mat iš vargonavimo šiais laikais vargiai pragyvensi, jauniesiems muzikantams vis reikėdavo ieškotis papildomo darbo.
Pakvietė grafienė
Bet grįžkime į pradžią. Į Rokiškį R. Lymanas – jauniausias gausios čekų šeimos vaikas – atvyko pakviestas kultūros ir menų rėmimu garsios grafienės Marijos Tyzenhauzaitės–Pšezdzieckienės 1883–iaisiais. Tada ir įsteigė čia Grafiškąją muzikos ir giedojimo mokyklą. Ji buvo įkurta akmeniniame name šalia Šv. Mato bažnyčios.
Nors Rokiškyje muzikuota ir anksčiau, tačiau neabejojama, jog R. Lymano atvykimas ir vargonų mokyklos įkūrimas buvo labai svarbus įvykis Rokiškio kultūriniame gyvenime. Tuo padėti pamatai išskirtinėms tradicijoms puoselėti.
Tėvas irgi buvo atsidavęs muzikai
Nėra žinoma, dėl kokių priežasčių muzikas paliko tėvynę. Jo tėvas buvo kantorius: puikiai improvizavo vargonais bei fortepijonu, gerai mokėjo groti įvairiais instrumentais, dirbo orkestrų vadovu, kūrė muziką ir buvo visa širdimi jai atsidavęs. Mama, pasak istorikų, buvo maloni, gera, rūpestinga, jautrios širdies moteris „Tuo tarpu veiklus ir energingas muzikas čia, Lietuvos šiaurėje, norėjo ne tik vargonuoti, bet ir mokyti vaikus giedoti bažnytiniame chore“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė.
„Jau ankstyvoje jaunystėje likimas jį buvo suvedęs su vėliau garsiu kompozitoriumi Antoninu Dvoržaku, abu jie išaugo toje pačioje žemėje, abu bičiuliavosi ir abu mokėsi pas tą patį mokytoją A. Lymaną, o vėliau, nors ir ne tuo pačių metu, studijavo Prahos vargonininkų mokykloje. R. Lymano ir charakteris, ir mokymo metodas buvo labai panašūs į tėvo. Taigi į Lietuvą jis atsivežė XIX a. čekų kantorių mokymo metodus ir papročius“, – rašė Vytautas Povilas Jurkštas 1984–aisiais leidinyje „Muzika“, kur apžvelgė R. Lymano biografijos bruožus.
Kas mėnesį – po 50 rublių
Sutartyje, kurią jis pasirašė su dvaro administracija 1883 m. rugpjūčio 20 d., R. Lymanas prisižadėjo mokyti giedoti keturiais balsais ir išmokyti groti vargonais bei kitokiais instrumentais tuos asmenis, „kuriuos skirs kunigas Stanislovas Šimkevičius“. Be to, pagal sutartį buvo numatyta groti vargonais Rokiškio bažnyčioje pamaldų metu, kiekvieną savaitę duoti ataskaitą apie besimokančius, kruopščiai prižiūrėti muzikos instrumentus, natas ir t. t.
„Už šias pareigas R. Lymanas turėjo gauti butą ir 600 rublių per metus, kas mėnesį – po 50 rublių. Sąlygos muzikui tiko, bet jis buvo visiškai priklausomas nuo bažnyčioje tuomet kunigavusio S. Šimkevičiaus“, – knygoje „Čekų muzikas, pedagogas, vargonininkas Rudolfas Lymanas“ straipsnyje „R. Lymanas ir Rokiškis“ rašo O. Mackevičienė. Archyvuose ji rado žinių, jog, pasirašęs sutartį, jaunasis vargonininkas laiko negaišo ir tuojau pat pradėjo rengti mokymo programas. „Metras“, kaip jį vadino mokiniai, pasižymėjo reiklumu, o vaikai, atėję „nuo plūgo“, ne visada suprasdavo, ko iš jų laužyta lenkų kalba su čekiškais žodžių intarpais reikalauja mokytojas… Grafienė „metro“ teiraudavosi ar mokiniai gerai mokosi, ar verti stipendijos – 6 rublių per mėnesį“, – rašoma minėtoje knygoje.
V. P. Jurkšto žodžiais, priklausomybė nuo klebono S. Šimkevičiaus, kai čekų muzikas atvyko gyventi į Rokiškį, buvo daugiau moralinio pobūdžio. „Tačiau tiek moraliai, tiek materialiai R. Lymanas priklausė nuo Rokiškio dvaro savininkės M. Pšezdzieckienės. Tai akivaizdžiai liudija jo padėkos laiškai grafienei į Varšuvą, kur ji nuolatos gyveno ir tik retkarčiais atvykdavo į Lietuvą“, – rašo V. P. Jurkštas. Jis užsimena apie tai, kad muzikas privalėjo grafienei „viską pranešinėti ir prašyti jos sutikimo kiekvienu svarbesniu asmeninio gyvenimo atveju“, o laiškus pasirašydavo „ištikimas tarnas R. Lymanas“. Pavyzdžiui, kad ir tokį, kurį cituoja V. P. Jurkštas: „Jūsų malonybe, su didžiausiu atsidavimu prašau maloningai priimti mano nuoširdžią padėką už bulves, kurios man buvo maloniai suteiktos.“
Mokinių fortepijonas stovėjo bute
Kiek žinoma iš istorinių šaltinių, darbo sąlygos muzikui nebuvo lengvos. R. Lymanas apsigyveno šalia bažnyčios, akmeniniame vienaaukščiame name. „Čia mokyklai buvo skirti 2 kambariai – viename jų jaunuoliai mokėsi groti vargonais, antrame – kitais muzikos instrumentais, o fortepijonas stovėjo „metro“ bute. Darbas mokykloje prasidėdavo 8 valandą ryte ir baigdavosi 9 valandą vakare, mokytojas vienas turėjo mokyti 18 vargonininkų, apie 30 įvairiais instrumentais grojančių mokinių ir vadovauti chorui“, – teigia O. Mackevičienė.
Meistriškai grojo įvairų repertuarą
Reiklaus muziko ugdomi mokiniai greitai tobulėjo. 1887-aisiais dvarui pateiktoje ataskaitoje R. Lymanas rašė, jog su mokiniais gali atlikti dvidešimt dvejas mišias, trisdešimties operų arijas ir kitokių kūrinių. Be to, mokiniai atlikdavo ir paties R. Lymano velykines giesmes. „Dirbęs labai intensyviai, „metras“ daug pasiekė – jo mokiniai meistriškai grojo įvairų repertuarą, turėjo geras profesines žinias. Rokiškyje R. Lymanas parengė per 200 vargonininkų. Jie visi puoselėjo nacionalinę chorinę kultūrą. Gabiausieji tapo Lietuvos muzikinio gyvenimo elitu – kompozitoriais, operos solistais“, – sakė O. Mackevičienė. Tarp tų, kurie mokėsi Rokiškyje, minimos garsių žmonių – Juozo Gruodžio, Miko Petrausko, Juozo Tallat–Kelpšos – pavardės.
Žmona kovojo prieš pomėgį alui
Portretinės R. Lymano nuotraukos muziejus neturi. Yra tik viena, kurioje muzikas pozuoja prie bažnyčios kartu su savo mokiniais. „Rokiškio klebonui A. Talačkai paprašius, buvę „metro“ mokiniai apibūdino jo išvaizdą: „Nedidukas, storokas, veidas rausvas, truputį spuoguotas, nosis trumpa, plaukai juosvi, rankų pirštai stori, eisena energinga. Batai einant visuomet girgždėdavo.“ Kitas mokinys rašė, jog R. Lymanas buvo griežtas, reikalaudavo, kad mokiniai laikytųsi nustatytos tvarkos. Kulno kaukštelėjimas reiškė, kad mokinys turi pakartoti, ką grojęs be klaidos. Visų atsiminimuose akcentuojama, kad „metras“ greit užpykdavo, bet greit ir atsileisdavo, mokiniai jo bijodavo, bet gerbdavo. Mokiniai pastebėjo dar vieną mokytojo silpnybę – pomėgį alui. „Kaip tikras čekas R. Lymanas kasdien jo išgerdavo, nors žmona prieš tokį vyro pomėgį griežtai kovojo“, – savo straipsnyje rašo O. Mackevičienė.
Vedė dvarininkaitę
R. Lymanas vedė 22-ejų metų dvarininkaitę Aleksandrą Lechavičiūtę. Jam tuomet buvo 33-eji, o santuoka registruota Šv. Mato bažnyčioje 1888–aisiais. Šeima susilaukė 8 vaikų, bet 4 sūnūs mirė dar labai maži. 2000-aisiais mirė paskutinioji R. Lymano dukra Aleksandra Povilaitienė.
Pakylėjimas nuo kasdienybės
„Žvelgdami į šio žmogaus gyvenimo kelią, mes stebimės jo veikla, tokia prasminga ir gilia, kad dar ir dabar rokiškėnams jo pavardė asocijuojasi su dvasios pakylėjimu, atitrūkimu nuo rutinos ir kasdienos rūpesčių“, – sakė O. Mackevičienė. Tai, kad R. Lymano vargonininkų mokykla buvo garsi, labai reikšminga kultūros istorijai, akcentuoja ir kiti. Jau minėtame leidinyje apie R. Lymaną Vytautas Vajega rašo: „Senojoje Rokiškio muzikos mokykloje muzikos mokslo žinių gavo ir muzikinio Lietuvos gyvenimo avangarde atsistojo šie kompozitoriai: Juozas Gruodis – Kauno konservatorijos direktorius, valstybinės Kauno operos dirigentas, išugdęs visą kompozitorių kartą, Juozas Talatt-Kelpša – taip pat konservatorijos direktorius, operos klasės vedėjas ir daugelio dainų autorius.
Joje paruošti vargonininkai ir chorvedžiai – J. Katelė, J. Gaubas, K. Diržys, P. Vikšnelis, M. Milaknis, A. Balčiūnas, K. Klišonis, K. Didžiukas ir kiti – ugdė Lietuvoje chorinio dainavimo įgūdžius, kūrė tradicijas. Jų vedamų chorų dainos skambėjo tautinio atgimimo metais lietuviškuose vakaruose bei gegužinėse. Dvidešimčiai metų praėjus, jos suskambo nepriklausomos Lietuvos 1924 m., 1928 m. ir kitose dainų šventėse.“
„Užtenka paminėti jau vien šiuos mokyklos auklėtinius, kad įsitikintume: ši muzikos mokymo institucija tenkino ne tik siauras dvaro reikmes, bet padėjo ir bažnyčiai skleisti meną tarp tikinčiųjų, turėjo plačią visuomeninę reikšmę“, – toje pačioje knygoje teigia Kazimieras Dobkevičius.
Kovojo dėl vardo
Praėjus daugiau nei penkiems dešimtmečiams po R. Lymano mirties, Rokiškyje buvo atkurta muzikos mokykla. Tai įvyko 1958–aisiais Antano Gradecko iniciatyva.
Šiandieninėje Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykloje – daugiau nei 400 mokinių ir daugiau nei 30 mokytojų. Garsiojo čekų muziko vardą jie gavo prieš trejetą metų. Dabartinis direktorius Albertas Mikulėnas prisiminė, kad dėl jo vyko konkurencija su Panevėžio kolegijos Rokiškio filialu, kuris ruošia vargonininkus. Tačiau susiklostė aplinkybės, kurios buvo palankesnės muzikos mokyklai.
A. Mikulėnas sakė, jog ir neturėdami vardo, vargonininkų mokyklos jubiliejus jie švęsdavo. Net ir sovietmečiu, dar ne jam direktoriaujant, „pūtė dulkes nuo istorinių dalykų“.
O Rudolfo Lymano vardo suteikimas, direktoriaus žodžiais, buvo dar viena galimybė įamžinti muzikinės kultūros įvykį. O ar vaikai muzikos mokykloje daug žino apie R. Lymaną, neeilinę jo asmenybę? Pernai, kai buvo švenčiamos 130–osios muzikos mokyklos įkūrimo metinės, A. Mikulėnas kalbėjo, jog bent jau per jubiliejinius metus jie stengiasi „priartinti R. Lymaną prie savo mokinių, nuo kurių jis tikriausiai nutolęs“. Auklėjamais ir šviečiamaisiais tikslais mokykloje eksponuojama paroda, kurioje – ir keletas senų archyvinių nuotraukų, menančių vargonininkų mokyklos laikus ir patį R. Lymaną.
A. Mikulėnas nelygina dabartinės muzikos mokyklos ir anos, buvusios prieš 130 metų. Tai neįmanoma. Vien jau todėl, kad dabar muzikos mokoma kiekviename mieste, o tuomet grafų užsakymu Rokiškyje veikusi mokykla buvo viena iš kelių Lietuvoje.
Tarp praeities ir dabarties
Tačiau bandymų susieti šimtmečio senumo muzikinį lavinimą ir šiandieną R. Lymano muzikos mokykloje visgi surastume. A. Mikulėnas sakė, jog vienas pavyzdžių – mokytoja Laima Kanopienė su vaikais rengianti sakralines programas: mokiniai su koncertais apvažinėjo ne vieną bažnyčią Lietuvoje, buvo net Šiluvoje. „Tam, kad būtų tradicijų tęstinumas, sąsajos su anais laikai, puoselėjam mintį, kaip priartinti vaikus ir prie vargonų“, – svarstė A. Mikulėnas. Bent jau tiems, kurie mokosi groti fortepijonu, ketinama leisti prie vargonų prisiliesti, sukurti fakultatyvą. Tiesa, „nuolat karpant pinigus meno mokykloms“, šiam sumanymui įgyvendinti vis trūksta lėšų. „Vargonus vaikai mato bent jau bažnyčioje“, – šypsojosi A. Mikulėnas. Neseniai jis gavo labai įdomų dokumentą. Kastytis Gluoksnis – Kaune gyvenantis Rudolfo Lymano draugijos pirmininkas – padovanojo direktoriui Lechavičių giminės (Aleksandrą Lechavičiūtę buvo vedęs R. Lymanas) XVI–XXI a. genealogijos schemą. Visų pavardžių rokiškėnai dar neišnagrinėjo, tačiau A. Mikulėnui įdomu pasirodė tai, kad tarp jų yra žinomas kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
Tęsiant tradicijas
Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas irgi rado būdą populiarinti R. Lymano vardą. Prieš keliolika metų jie ėmė rengti tarptautinius vargonų muzikos festivalius, kuriuose jau dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Vokietijos, Čekijos, Belgijos bei kitų šalių atlikėjai – studentai ir profesionalai. Šio festivalio atsiradimas Rokiškyje – nėra atsitiktinumas. Jo iniciatorė – buvusi Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo direktorė Stanislava Juškienė „Gimtajam…“ yra pasakojusi, kaip gimė šis renginys. Krašto muziejuje tuomet koncertavo žinomas vargonininkas Gediminas Kviklys. Besiklausant jo, moteriai ir kilo mintis Rokiškyje rengti vargonų muzikos festivalius. G. Kviklys rokiškietės idėją palaikė ir prasidėjo darbas. Ne tuščioje vietoje, o tęsiant R. Lymano tradicijas. Festivalio koncertai vykdavo tuometinėje Rokiškio aukštesniosios pedagogikos mokyklos salėje. Tiesa, klausytis vargonų čia galėjo nedidelė visuomenės dalis, o skleisti šią muziką norėjosi plačiau, perkelti į dvarą, bažnyčias. Vėliau koncertai ir persikėlė į šias erdves.
Iš pradžių S. Juškienei sudėtingiausia buvo ne pasikviesti į festivalius vargonininkus, bet gauti jiems lėšų. Pirmąjį ir antrąjį festivalius tuometinė Rokiškio aukštesnioji pedagogikos mokykla rengė savo lėšomis. Trečiaisiais metais S. Juškienė rašė projektą: renginys gavo 2 tūkst. Lt paramos. Vėliau projektai būdavo finansuojami didesniais pinigais, be to, festivalį ėmė globoti ir remti Čekijos ambasada.
Festivalyje yra dalyvavę žinomi Čekijos vargonininkai Tomas Imbramajeris, Deividas Postraneckis, Leošas Koukalas, Tatjana Chrobokova, garsūs Lietuvos vargonininkai G. Kviklys, Bernardas Vasiliauskas, Renata Marcinkutė-Lesieur, solistai Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Regina Maciūtė, Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo choras, kamerinis ansamblis „Muzika Humana“. Rokiškio festivalyje jau yra pasirodę apie 20 chorų.
Pirmoji rimta knyga
Nors ir keista, bet ilgą laiką apie R. Lymaną nebuvo žinių. Net elementariausių. Šias spragas užpildė 2004-aisiais tūkstančio egzempliorių tiražu išleista knyga „Čekų muzikas, pedagogas, vargonininkas Rudolfas Lymanas“. 10 tūkst. Lt jai atsirasti išrūpino S. Juškienė. Tai buvo pirmas rimtas leidinys apie šią neeilinę asmenybę. Jis pirmiausia įdomus tuo, kad čia sudėti iki tol niekur nepublikuoti R. Lymano laiškai, nematytos archyvinės nuotraukos. Jas rengėjai gavo iš Čekijos Antonino Dvoržako muziejaus bei muziko giminių. Knygoje pakankamai daug informacijos apie vargonininkų mokyklą, mokymosi sąlygas, aprašomas paties R. Lymano autoritetas ir galimybė baigus jo mokyklą „atverti bet kurias duris“. Leidinyje yra muziko giminių prisiminimų, 1984-2000 m. spaudoje publikuotų straipsnių apie šią asmenybę, tarptautinių vargonų festivalių fotografijų.
Šią knygą parengė kolegijos filialo dėstytojai. Jiems padėjo Čekijos ambasada, globojusi vargonų festivalį nuo 2002-ųjų, bei Rokiškio krašto muziejaus istorikai, parašę atskirus skyrius apie žymiojo čeko sąsajas su Rokiškiu.
Buvo muzikos ir iki R. Lymano
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sakė, jog ir iki R. Lymano Rokiškio grafystėje buvo aktyviai puoselėjama muzikinė kultūra. Yra žinoma, kad tuo metu muzikos mokytoju buvo Elijas Djotas. 1882 m. kovo 12 d. jis mirė, o 1883 m. rugpjūčio 20 d. jau buvo pasirašyta sutartis su R. Lymanu. Rokiškio kapinėse yra kryžius su E. Djoto pavarde, tačiau kapo vieta nežinoma. G. Kujelis sakė, jog kryžius padėtas prie Adolfo Kosciolkovskio ir jo šeimos kapo.
Reda Milaknienė
