Grįžimo šviesa
Vilniaus rokiškėnai neretai pavadina mane kelionėn į Rokiškio kraštą. Juk gimiau ir augau Panemunio miestelyje, o dabar jau devinta vasara rūpinuosi savo sodyba, net įkūriau sendaikčių muziejėlį. Gimtinėje sukūriau ir pirmuosius savo eilėraščius, o rajono laikraštis publikavo patį pirmąjį jų – “Draugas“, kai teturėjau vos 16 metų (1970 m.). Už tai ačiū žurnalistui Stasiui Varneckui, kuris pradedančiam literatui įkvėpė pasitikėjimo. O literatūros mokytoja D.Gaškaitė ir poetas D.Kairys mane lydėdavo į respublikinius moksleivių konkursus, kur tapau jų laureatu.
Tai buvo pradžia.
Dabar leidyklai jau įteikiau 11-ąją savo knygą – poezijos rinkinį „Sėlina rugsėjis“ (tai – šeštoji poezijos knyga; dar esu išleidęs romaną ir istorinę dramą, išvertęs tris knygas, kurių tema – tiesos ir laisvės meilė bei jos kaina). Savo eilėraščius galėčiau vadinti intymiau – meilės tiesa gimtinei, artimiesiems, bičiuliams. Aišku, ir Vilniui, per kurio kultūros istoriją atsiskleidžia vidinis modernaus žmogaus pasaulis.
Sostinėje gyvenu jau ketvirtą dešimtmetį. Čia mokytojavau, dirbau bent penkiose redakcijose, tapau rašytoju ir įgijau meno kūrėjo statusą, o už straipsnius ir eseistiką buvau apdovanotas intelektualinio elito sertifikatu. Niekada nenutraukiau gyvo ryšio su gimtuoju Panemunio ir Rokiškio kraštu. O šis mano grįžimas – literatūrinis – dar vienas liudijimas, kad gimtasis kraštas man ir brangus, ir savaip skaudus – žaviuosi jo atgimimu, muzikine, muziejine, teatrine, literatūrine, o ypač brandžia ir visus telkiančia bibliotekininkų veikla. Pridursiu: nuo pat 1976 metų buvau ir Rokiškio rajono literatų būrelio narys. Džiaugiuosi tais, kas dar nepadėjo plunksnos, kas dar skaito eilėraščius.
Vadinasi, jie apdovanoti grožio instinktu.
Rudeniop
Slinks vasara į šiauriškus rytus —
Jau gūžiasi našlaitės kelios,
lelijos ir žirgeliai virš gonkelių –
sapnuosiu – brėžia dangiškus ratus
virš sodo gęstančio gilios rimties.
Ir jau našlaitės spalvomis žarijų…
Galbūt ir tu beprasmiškai kremties,
žiūrėdama, kaip šie laikai žiaurėja.
Kas mums laikai? Jie sukasi ratu –
atsikartoja, tolsta, gelia —
Bet kai gražiai nutylame kartu,
padėki sunkią galvą man ant kelių.
Lyg rasos vėlyvųjų žiedlapių ovalų
nerudenėja gal tik laisvos valandos.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Arvydas Genys
