„Vis galvojau, ar reikia man šito pokalbio. Ar reikia mosuoti kumščiais ir šaukštais po pietų. Jau buvau nutaręs, kad nereikia, bet paskui prisiminiau, kad ir tas „mano draugas” Chlestakovas prieš išvažiuodamas laišką draugui į kitą miestą parašė. Be to, kažkas esminio lyg ir liko nepasakyta. Nelabai svarbu, ar to pasakymo kam reikia. Svarbu pasakyti. Dixi et animam levavit, kaip sakė romėnai. Arba žodžiais sužaidęs Donaldas Kajokas: „… matomės itin retai, todėl/ nenusibostam, nespėjame /nusišnekėti – pasibūnam/ pasisėdim/ pasinesiklausinėjam”. Koks mielas tas „pasinesiklausinėjimas”, – sako dabar jau buvęs Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus DAUGNORA. Su juo žurnalistė Reda MILAKNIENĖ kalbasi apie tai, kas slepiasi po „išėjimo iš teatro abipusiu sutarimu” skraiste…
-Kiek laiko dirbai Rokiškio liaudies teatro režisieriumi ? Ir ką per tuos metus prasmingo sau ir teatrui, manai, esi padaręs?
– Šita mano, kaip režisieriaus, „kadencija” Rokiškio teatre jau trečia. Pirmoji, 1988 metais, buvo labai trumpa, truko vos pusmetį – tada stačiau diplominį spektaklį („R. Granausko „Rožės pražydėjimas tamsoj”), antroji truko kiek ilgiau – 1994-1996 metai, tada pastačiau tris retro komedijas ir suvaidinau pagrindinį vaidmenį (Čičinską) Jono Korenkos režisuotame spektaklyje – K. Ostrausko „Čičinske”. O nuo 2010 metų dirbau teatre keturis sezonus. Per tą laiką pastačiau penkis „pilno metražo” spektaklius (V. Lapinos „Lengvo laipsnio kūno sužalojimas”, Just. Marcinkevičiaus „Ikaras”, Vaižganto „Nebylys”, M. Ivaškevičiaus „Malyš”, V. Bičiūno „Chlestakovas Lietuvoje”) ir porą „puselių” (Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti” su N. Daniene ir Donelaičio „Pavasario linksmybės”). Tokia buhalterinė darbo pusė.
Žmogiškoji – gerokai turiningesnė. Buvo tiek visokio gėrio ir blogio, kad užtektų gal dešimčiai neteatrinio gyvenimo metų. Branginu kiekvieną dieną, kiekvieną repeticiją, praleistą su teatro žmonėmis. Net tas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįvyko, – jos irgi šio to išmokė ar leido šį bei tą suprasti. Išsigrynino supratimai, ko tikrai trokštu iš gyvenimo ir iš teatro. Supratau, kad teatro neįmanoma turėti – tik jis, teatras, tave priima arba ne. Dabar turbūt taip besąlygiškai nebepulčiau į jo glėbį – aiškiai suformuluočiau sąlygas, kurių reikia normaliam darbui. Jeigu ne šie supratimai, galėčiau sakyti, kad daugiau pradirbau negu uždirbau. Sudrožiau dvi mašinas, o mano mylimoms moterims – mamai ir žmonai – teko išgyventi ne vieną nerimo dieną, daug vienišų vakarų, nemigo naktų. Įsimylėjęs žmogus dažnai skaudina artimuosius. įsimylėjęs teatrą – ne išimtis.
Išsamiau – ketvirtadienio GR.
Reda Milaknienė
