Auksinė, varinė, geležinė gyvatė, žibulis… Tokiais vardais šaukiamas gluodenas. Neverta jo gyvate pravardžiuoti: gluodenas – bekojis driežas. Išvydę jį, saulės atokaitoje ant kelmo ar akmens susiraičiusį, metalinės spalvos žvynais blizgantį, uogautojai ar grybautojai dažnai stveria pagalį nelemtajam ropliui nuvyti. Be reikalo: gluodenas – ne angis, jis nuodų neturi.
Gyvatės kaimynas
„Ir mūsų rajono miškuose yra gluodenų, tik jie čia labai reti. Dažniausia jie aptinkami Juodupės pusėje bei Sartų regioniniame parke“, – apie bekojų driežų radimvietes pasakojo Rokiškio miškų urėdijos urėdas Rimantas Kapušinskas. Juodupės girininkijos girininkas Rytis Andriuškevičius teigė, kad Rokiškio krašto miškuose gluodenų reikia gerokai paieškoti. Pats žino kelias jų veisimosi vietas. „Didžiausia tikimybė gluodeną išvysti – Kukių miškas ir jo apylinkės. Esu jų matęs ir Apūniškio miške“, – sakė jis. Anot pašnekovo, didžiausia jo matyta gluodenų karalija yra Ignalinos rajone, prie Drūkšių ežero. Bet juk Kukiuose ir Apūniškyje – tikra gyvačių karalija. „Gluodenas yra paprastosios angies kaimynas. Abu ropliai mėgsta panašias vietas: aukštą žolę, kelmus, išvartas, urvus, skyles senų sodybų pamatuose“, – pasakojo pašnekovas.
Gal dėl to žmonės ir painioja gluodeną su gyvate, gal todėl jį ir skriaudžia? „Ne kartą girdėjau, kad tenykščiai žmonės jį geležine ar varine gyvate vadina. Jei driežas prišliaužia arčiau namų ar ganomų gyvulių, žmonės negailestingai jį veja šalin, bijo, kad neįgeltų. Gluodenas – ne gyvatė, jis nuodų neturi. O štai, jei kas labai įkyriai jį puls, vaikys, ar netyčia užmins, gluodenas gali dantukais grybštelti: kiekvienas padaras savo gyvastį saugo“, – apie bekojų driežų ir žmonių kaimynystę pasakojo p. Andriuškevičius. Atskirti gluodeną nuo gyvatės, anot jo, visai nesunku: driežui būdingas metalinis atspalvis, gerai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad jis mirkčioja. Gyvatė už gluodeną gerokai ilgesnė, jos galva yra trikampė ir raštuota.
Daugiau ketvirtadienio GR
Lina Dūdaitė
