Retenybė
Rajono miškuose ar laukuose išvysti baltąjį kiškį – didelė retenybė ne tik eiliniam gyventojui, bet ir medžiotojui. Iki 1989-ųjų Lietuvoje šis gyvūnas dar buvo medžiojamas, bet netrukus įrašytas į Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities raudonąsias knygas.
Rokiškėnas Pranas Zajančauskas, medžiojantis nuo 1959-ųjų, džiaugėsi: baltu kailiu tviskantį žvėrelį kelis kartus jis matė Čivylių kaimo (Jūžintų sen.) apylinkėse ir tos pačios seniūnijos Skujinės miške. “Vasarą šio gyvūno kailis papilkėja, ir jis tampa panašesnis į paprastąjį kiškį. Tačiau net ir vasarą galima atskirti baltąjį kiškį nuo paprastojo: retojo žvėrelio kailis šviesesnis, o jo ausų galiukai beveik juodi. Žiemą šis gyvūnas būna baltas kaip sniegas. Jis panašus į namuose auginamus baltuosius triušius, bet juk miške triušiai nesiveisia…” – pasakojo patyręs medžioklis.
Baltasis kiškis šeriasi du kartus per metus: spalyje jo kailis tampa baltas, o kovo viduryje nupilkėja. Tiesa, Lietuvoje aptikta ir ne visai baltų kiškių: tai – baltųjų ir pilkųjų kiškių hibridai.
Rajono ekologas Darutis Krivas sakė, jog prieš dešimtmetį rajone šių gyvūnų buvo priskaičiuota iki pusantro šimto. Pagrindinės jų radimvietės – Kamajų, Jūžintų ir Taručių miškai. Medžiotojai niekada nekelia ginklo prieš baltuosius kiškius, tačiau rajone jų populiacija sparčiai mažėja. Dažniausia kiškių jaunikliai tampa lapių ir kiaunių aukomis. Baltieji žvairaakiai kenčia ir nuo didžiųjų apuokų. Vaikus jie veda 2-4 kartus per metus, o vadoje būna 2-5 jaunikliai.
Būstas – miškai
Vasarą baltieji kiškiai minta žolėmis, o žiemą graužia drebulių, beržų, gluosnių šakas, įvairius krūmus ir lapuočių žievę. Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba. Ši kiškių rūšis aptinkama visuose kraštuose, kurie supa Šiaurės ašigalį, taip pat Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Baltasis kiškis gyvena tundroje, miškatundrėje ir taigoje, o Lietuvoje – miškuose. Jo pamėgtos gyvenamosios vietos – aukštapelkės, miško pakraščiai, jaunuolynai. Mūsų šalyje baltųjų kiškių nėra gausu: prieš 15 metų šių žvėrelių daugiausia pastebėta Dubravos miške (Kauno r.).
Nyksta dešimtys rūšių
Gamtininkai, susirūpinę Lietuvos biologinės įvairovės išsaugojimu, sako, jog tam tikroms gyvūnų bei augalų rūšims gresia išnykimas. Tam turi įtakos netinkama žmogaus veikla, klimato kaita ir didelis aplinkos užterštumas. Negailestinga statistika teigia: kasmet pasaulyje žmogaus veikla išnaikina 30 000 organizmų rūšių.
Anot Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus, prieš porą metų patvirtintas Lietuvos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas pagerins ypač didelės rizikos grupės rūšių padėtį. Minėtame sąraše nurodytos 5 vabzdžių, 2 žuvų, 1 roplio, 7 paukščių, 2 žinduolių ir 6 augalų rūšys.
Ties pavojinga išnykimo riba atsidūrė paukšteliai: meldinė nendrinukė, stulgys, griežlė, juodakaklis naras, didžioji kuolinga. Atsirado itin didelė grėsmė netekti pelkinės raistenės, miškinės glindės, melisalapės medumėlės, taurinės pudmės, smulkiažiedės gegužraibės, žaliosios dvyndantės, karoklinės skliautenės, žvilgančiosios riestūnės, ežerinės lobelijos. Į sąrašą įtraukti ir 2 žinduoliai: kūdrinis pelėausis bei didžioji miegapelė.
Anot ekspertų, neįgyvendinus tinkamų apsaugos priemonių, minėtų augalų, paukščių ir žinduolių rūšių gali nebelikti po kelerių metų ar dar anksčiau.
“Tam tikroje teritorijoje nustačius griežtai saugomo žinduolio buveinę, bus imtasi specialių priemonių jos išlikimui užtikrinti. Pavyzdžiui, žemės savininkui gali būti apribota ūkinė veikla, mokamos kompensacijos, jeigu to ploto savininkas patirtų nuostolių”, – sakė p. Paltanavičius.
Nykstančioms rūšims –
buveinės ir kirtavietės
Vykdant tarptautinį projektą “NATŪRA 2000” buvo rasta ne tik Lietuvai, bet ir Europos bendrijai (EB) retų, vertingų gyvūnų bei augalų rūšių, taip pat unikalių, išlikusių natūralių ar mažai žmogaus ūkinės veiklos pažeistų jų veisimosi vietų, kurių dauguma pripažintos EB svarbos saugomomis teritorijomis.
Mūsų rajone tokių buveinių priskaičiuojama beveik 1,5 tūkst. ha. Didžiausios jų – Dusetų girios miškai, Gaidžiabalės, Samanynės, Petriošiškio, Konstantinavos pelkės.
Rajono valstybinės reikšmės miškuose inventorizuota ir saugoma per 50 stambiųjų paukščių lizdaviečių: juodųjų gandrų, mažųjų erelių rėksnių, jūrinių erelių, vištvanagių, vapsvaėdžių, gervių perimviečių, kurtinių tuokviečių. Aplink jų lizdus 50-200 m spinduliu nekertami brandūs miškai, o kiti miško ūkio darbai nevykdomi paukščių perėjimo ir veisimosi metu.
Valstybiniuose ir privačiuose rajono miškuose aptiktos ir inventorizuotos 208 kertinės miško buveinės, užimančios 505 ha. Tai – žmogaus ūkinės veiklos nepaliesti ar beveik nepaliesti miško plotai, išsaugoti pavieniai medžiai, kuriuose gyvena ne vienas šimtas šalyje ir Europoje retų, nykstančių organizmų. Valstybiniuose rajono miškuose rastos 123 tokios buveinės, kurių plotas – 348 ha. Jos visos griežtai saugomos bei prižiūrimos.
Aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų atstovai teigia, jog žmogus, gyvenantis kaime, yra svarbiausias biologinės įvairovės saugotojas, todėl jam turi būti sudarytos kuo palankesnės sąlygos tvarkyti minėtas teritorijas.
Aldona Minkevičienė
