Pirmąsyk drožėjo kaltą rokiškėnas Juozas Čepulis į rankas paėmė būdamas 70-ties. Ir su juo nesiskiria jau penkioliktus metus. Pernai jis tapo prestižinės Liongino Šepkos konkursinės parodos laureatu. Savo kūrybai J.Čepulis negaili laiko ir pastangų, atkakliai ieškodamas idealo…
Nuo verpsčių iki bareljefų
Nors drožėjo kūrybinis kelias nėra ilgas, jame gausu svarių apdovanojimų ir įvertinimų. Bene svariausias jų – pernykštės L.Šepkos konkursinės parodos laureato titulas. Parodai menininkas pateikė devynias šventųjų skulptūras. Tai nebuvo atsitiktinumas: nors J.Čepulio kūrybos temos įvairios – nuo namų apyvokos drožinėtų daiktų iki verpsčių ar bareljefų – L.Šepkos parodai jis teikia tik šventųjų skulptūras.
Pirmą kartą visuomenei savo darbus drožėjas pristatė 2000 m. L.Šepkos konkursinėje parodoje jis dalyvavo jau aštuntąjį kartą ir penktąjį kartą tapo prizininku. Autoritetinga parodos komisija ne kartą įvertino jo meilę tradicinėms drožybos formoms bei kūrybos tęstinumą.
J.Čepulis – ir kitų tradicinių Krašto muziejaus parodų dalyvis. Savo kūrinių jis pateikia prieškalėdinei prakartėlių parodai. O užpernykštę žiemą muziejuje menininkas surengė personalinę parodą.
Pernykštis ruduo J.Čepuliui buvo dosnus apdovanojimų: jis laimėjo tautodailininkų konkurso „Aukso vainikas” zonines varžytuves Panevėžyje ir sėkmingai pasirodė finalinėje konkurso parodoje Ukmergėje.
Išliekamoji darbų vertė abejonių nekelia
Menotyrininkai ir muziejininkai neabejoja J.Čepulio darbų menine verte. Jo kūriniai įtraukti į 2010 m. išleistą katalogą „Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai”, kuriame pateikiama geriausių ir žinomiausių Latvijos bei Rokiškio krašto tautodailės meistrų kūryba. Be to, Krašto muziejus apie šį menininką parengė dokumentinį filmą.
J.Čepulio drožiniai garsėja lakoniškomis, išbaigtomis formomis, griežtomis taisyklingomis proporcijomis. „Negražu, kai skulptūros galva nenatūraliai didelė ar rankos per ilgos”, – sakė jis. Menininkas teigė praktiškai atradęs auksinę proporcijos taisyklę: išmatuoja skulptūros galvą nuo pakaušio iki smakro ir gautą matą padaugina iš penkių. Šis skaičius – drožinio kūno ilgis. Nemėgsta jis ir nenatūralių skulptūros kūno pozų.
Menininkui svarbi kiekviena detalė: kūrinio veido išraiška, akių žvilgsnis. Meistras nelankė jokių drožybos pamokų ar kursų, tad žinių ir įkvėpimo semiasi įvairiose parodose, analizuodamas kitų drožėjų kūrinius. Pati svarbiausia jo įkvėpėja, mūza ir patarėja – žmona. Ji pati – puiki mezgėja ir nėrėja, todėl turi gerą akį ir išlavintą skonį.
Pasiekti J.Čepulio taip trokštamą tobulumą užtrunka: net nedidukę skulptūrėlę menininkas drožia kelias savaites. Iš pradžių rūpestingai nupiešia jos eskizą, vėliau jį perkelia ant medžio ruošinio. Žinoma, ir pats medis diktuoja savo taisykles – net tobuliausio eskizo nepavyks paversti meno kūriniu, jei medyje įaugo šakelė ar žievės atplaiša. Anot kūrėjo, net ir kokybiškiausiame ruošinyje gali būti tokių defektų, kurie tik įpusėjus darbą išlįs į dienos šviesą.
Darbas J.Čepuliui – poilsis, atgaiva. Kasdien dirbtuvėlėje drožėjas triūsia nuo ryto iki vakaro ir taip užsimiršta, kad kartais net žmonai nebepavyksta pietų prisišaukti.
Dirbtuvėlė – muziejus
Menininko dirbtuvėlė – nedidelis nekūrenamas garažas namo kieme. Žiemą jis drožti eina apsivilkęs keletą megztinių, užsimovęs vilnones kojines. Nuo sunkaus fizinio darbo ir šalčio kenčia J.Čepulio rankos. Tačiau drožyba padeda užmiršti net aštrų sąnarių skausmą.
Garaže – ir drožėjo darbų gausi ekspozicija. Ant lentynų eksponuojamos šimtai didelių ir mažų statulėlių: ir didingi Lietuvos kunigaikščiai, ir romūs, susimąstę šventieji, ir daili dama su šuneliu, ir viduramžių riteriai, ir linksmi muzikantai, ir miško žvėreliai. Ir kaskart eksponatų gretos papildomos naujais kūriniais: menininkas sunkiai atsisveikina su savo drožiniais. „Žmonės dar neįpratę vertinti meno. Jie šimtinėmis kupiūromis nesišvaisto. O pusvelčiui, vos už porą dešimčių litų, atiduoti skulptūrėles, į kurias tiek širdies sudėta, gaila…” – atsiduso jis.
Norintiems pasigrožėti preciziškais medžio drožiniais menininkas mielai atveria savo dirbtuvėlės duris. O draugams, giminėms, pažįstamiems – ir dovanų ar lauktuvių savo darbų nuneša. Itin gražūs ir dailūs šio meistro sukurti namų apyvokos daiktai: dailiais liaudiškais raštais raižytos medinės vazelės, saldaininės.
Svajojo nuo jaunystės
Drožyba J.Čepulį viliojo nuo pat jaunystės. Tačiau jai vis pritrūkdavo laiko, kurį būsimasis menininkas dosniai dalino šeimai ir darbui: mokė jaunuosius rokiškėnus vairuoti, vėliau beveik 30 metų vadovavo Rokiškio profesionaliajai priešgaisrinei daliai. Darbo reikalais lankydamasis rokiškėnų namuose jis visuomet atkreipdavo dėmesį į lentynas ar sienas puošiančius drožinius. Nors tuomet jais dabinti namus nebuvo madinga. Bežiūrint į drožinėtus paveikslus, bareljefus sukirbėdavo širdis: o gal ir jam bus lemta išbandyti šį meną?
Pirmą kartą kaltą į rankas J.Čepulis paėmė 1999 m. Jam buvo ne prie širdies ramios, be darbo ir rūpesčių pensininko dienos, todėl ir ėmėsi įgyvendinti seną svajonę – pradėti drožti. „Esu savamokslis, niekados nesu buvęs drožėjų kursuose ar seminaruose, nesimokiau dailės mokykloje”, – sakė menininkas. Tačiau ir švelnioji liepa, ir tvirtasis klevas, ir kriaušė ar drebulė puikiai paklūsta menininko rankai.
J.Čepulio įrankiai – ne galingi motoriniai pjūklai ar modernūs įrankiai. Mylimiausias – kažkada dovanų gautas nedidukų kaltų ir kaltelių rinkinys. Jie menininko rankose bedvasiam medžio gabalui įpučia gyvybę.
Kalba forma ir linija
Siekdamas idealo, menininkas rūpestingai dailina savo skulptūras. Jo kūriniuose nėra grubių formų ir aštrių kampų. Kūriniai neperkrauti detalėmis, saikingai naudojamos ažūrinės puošmenos ir raštai: jie neturi užgožti kūrinio esmės ir dvasios. Linijos – švelnios, darbai – gyvi, emocingi ir plastiški. Itin rūpestingai nušlifuotos skulptūros švelnios it šilkas. J.Čepulio kūrybai nebūdingas primityvistinis grubumas. Menininkui itin svarbi autentika, senosios liaudies tradicijos, istorinis tikslumas. Štai ir kurdamas pamėgtuosius šventuosius jis kruopščiai domisi jų gyvenimo ir šventumo liudijimais, darbais, stebuklais.
Jam itin svarbi ir šventųjų vaizdavimo simbolika. Menininkas prisipažįsta: širdžiai artimiausia tradicinė, liaudies papročiais, gyvenimo būdu, tikėjimu paremta kūryba, o modernizmas – bedvasis ir svetimas. Tad ir jo šventieji yra tokie, kokius šimtmečius kūrė mūsų protėviai: šv. Petrui prie juostos – dangaus karalystės raktai, šv. Jurgis, raitas ant piestu stovinčio žirgo, smeigia ietį į šėtoną simbolizuojantį slibiną, šv. Antano rankose – lelija, nekaltybės simbolis.
Lina Dūdaitė
